Planinė ekonomika anno 2013

Prieš kelias dienas gavau laišką, kuriame skambėjo toks klausimas: „Gal mes sugrįžome į SSSR? Tik apie tai nežinome?„.

Susimąsčiau ir aš. Na, kad būtų aiškiau įdėsiu patį laišką.

Kaip suprantate, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos koordinavimo departamentas nutarė nustatyti fiksuotuosius įkainius konsultantams, teikiantiems konsultacijas eksporto temomis.

Kažin, ką tai primena?

Aišku, tai nėra taip įspūdinga kaip tai, kas jau padaryta su bankroto administratoriais, tačiau panašu, kad planinės ekonomikos traukinys, pajudėjęs 2013 m., juda toliau ir esu tikra – greitai turėsime ir daugiau nustatytųjų įkainių, kiek galima uždirbti. Tik klausimas – ar kas nors galvoja nustatyti įkainius, kiek galima išleisti?

Galbūt būtų galima nustatyti ir tai, kad maistas vienam suaugusiąjam mėnesiui negali kainuoti daugiau nei 100 Eur? O vaistai daugiau nei 50 Eur?

Nes jei valstybė tikrai mano, kad sąžininga nustatyti uždarbio ribas, būtų taip pat sąžininga nustatyti ir išlaidų ribas.

Bet būtent to greičiausiai nebus. Todėl kad Lietuvoje nuo amžių amžinųjų yra dveji standartai – tiems, kurie prie lovio (ir čia nebūtinai politikai), ir tiems, kurie toliau nuo jo.

Tiems, kurie yra toliau, paliekamos tik išėdos. Kartais perėstos keletą kartų.

Tačiau lietuvių tauta klusni ir kantri. Mes pakentėme Smetoną, pakentėme Staliną ir Hitlerį, pakęsime ir tariamai laisvos rinkos ekonomiką, kurioje laisvi yra koks 10 proc., o visi kiti – su apynasriais ir žabokliais.

Kas juokingiausia, aš iš esmės neabejoju, kad koks nors kairių pažiūrų jaunuolis, prisiskaitęs liberalistinių pasakų apie laisvą rinką, ims įrodinėti, kad čia viskas gerai ir valstybė gali nustatyti, kiek kas nors gali uždirbti, nes… Nes gali. Nes valstybė. Nes jo akyse valstybė yra kažkas mistiško, neklystančio ir viską žinančio. Na, gali suklysti kokia Graužinienė, Pitrėnienė ar koks Gražulis, bet pati valstybė suklysti negali. Nepriklausomai nuo to, kad ją valdo pitrėnienės bei graužinienės. Arba kas nors kitas jų rankomis, kas bent man atrodo daug logiškiau.

Ir, įrodinėdamas šią konstantą jaunuolis remsis tomis liberalistinėmis fantazijomis, kurias skaitė kokio nors politiko puslapyje vietoj to, kad pats pasidomėtų, kokius rezultatus duoda tokie „apynasriai”, kaip jie paverčia tam tikras veiklas nekonkurencingomis, kaip iškreipia galimybę varžytis (kitaip tai vadinama konkurencija) ir pan.

Dauguma bankroto administratorių po 2013 m. reformos, kuria Prezidentė nustatė, kiek skalsi gali būti jų duona, atsidūrė ties bankroto riba. Aišku, yra ir mažuma, kuri minėtųjų sąskaita pradėjo gyventi kur kas geriau ir gali būti, kad greitai turės oligopolinę rinką (tai mažumai priklauso ir dviejų puikiai žinomų bankų administratoriai).

Apskritai, tendencija sudaryti skirtingas žaidimo taisykles skirtingiems žaidėjams tik stiprėja, tačiau nematau visiškai jokio susidomėjimo tais klausimais. Vietoj to abstrakčiai spekuliuojama laisvos rinkos, kurios niekas realiai nematė, idėja.

Ar laisva rinka realybėje yra įmanoma? Abejoju. Tam, kad rinka tikrai būtų laisva, reikėtų atsisakyti visų kvalifikacinių egzaminų, licencijų ir pan. Bet net tokiu atveju rinka būtų laisva tik dalinai, kadangi vis tiek tie subjektai, kurie jau sukaupę tam tikrą galią bei įtaką, turėtų kitas galimybes veiklai nei tik pradedantys veiklą. Niekas jiems nesutrukdytų pasinaudoti pvz. dempingu, kad išstumti iš rinkos naujoką.

Užtat realybę suvokiantieji apskritai turėtų kalbėti ne apie laisvą rinką, o apie lygią rinką, kurioje kiekvienam panašia veikla užsiimančiąjam taikomos panašios taisyklės. Tuo tarpu šiuo metu yra priešingai – vienos veiklos nemotyvuotai licencijuojamos, kitos nemotyvuotai nelicencijuojamos, vieni gali įkainius nusistatyti patys (pvz. konsultantai santykių klausimais), o kitiems įkainius nustato valstybė (pvz. konsultantams eksporto temomis).

Vieni asmenys gali patys pasirinkti klientus (pvz. advokatai, turto vertintojai, notarai ir pan.), o kitiems parenka valstybė (pvz. bankroto administratoriai).

Taigi, ar rinka yra laisva? Ne, ji – planinė, tik dabar planuojama ne valstybiniu mastu, o kaip atskiriems, valstybei lojaliems subjektams užsidirbti kitų sąskaita.