Kaip jau žino mano įrašų skaitytojai, aš nesu iš tų, kurie apie BPC darbą atsiliepia tik gražiuoju. Kita vertus, aš matau tik vieną to sprendimą – gerinti BPC darbą.
Tačiau Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė mato kitų sprendimų. Tokių labai valdininkiškų. Nes valdininkai problemas sprendžia taip – jei kokia nors institucija neveikia arba veikia blogai, tai, užuot tvarkę jos darbą, įkuria dar vieną ar kelias tą pačią funkciją atliekančias institucijas.
Iš tikrųjų tai nėra tik blogai – sukuriamos naujos darbo vietos saviems, mažėja jau įdarbintų tinginių užimtumas, įsisavinami milijonai ar milijardai biudžeto lėšų ir visados galima vaikyti vargšą interesantą nuo vienų prie kitų durų, neapsisprendžiant, kur kieno kompetencijos ribos (nes skirtumai – tokie nežymūs, kad lengva nesuprasti).
Aišku, yra ir trūkumų, tačiau jie visi tik iš mokesčių mokėtojo pusės – išlaikyti eilę besidubliuojančių institucijų yra pasiutusiai brangu (visos jos turi viršininkus, pavaduotojus, valytojus, kompiuteristus ir visokį kitokį personalą, kuris pats savaime naudotojui nėra reikalingas, tačiau institucijai būtinas (tam, kad ji būtų institucija), taip pat, aišku, sudėtinga, kai tos institucijos pasimeta kompetencijose ir nebežino, kur kurios reikalas.
Žiūrint iš valdininko pozicijos, tie trūkumai ne tokie ir esminiai, lyginant su minėtais privalumais, taigi, institucijos Lietuvoje kuriamos labai entuziastingai – ypač, kai kalba apie skirtingas ministerijas – juk kiekviena nori „savo” smėlio dėžės su savais milijonais, savais klerkais ir savais žaidimais.
Puikus to pavyzdys – Gyventojų registro tarnyba, kuri ilgą laiką nesėkmingai dubliavosi su VĮ Registrų centras. Tiesiogiai tai nesidubliavo, bet esmė ta, kad visus registruotinus duomenis tvarkė (ir iki šiol tvarko) VĮ Registrų centras (pavaldus Teisingumo ministerijai), tuo tarpu gyventojų registro duomenis tvarkė (ir iki 2016-01-01 tvarkys) Gyventojų registro tarnyba (ilgą laiką buvusi pavaldi Vidaus reikalų ministerijai). Tik perdavus minėtą tarnybą Teisingumo ministerijai, nutarta ją likviduoti ir jos funkcijas perduoti VĮ Registrų centras, nes ta institucija buvo absoliučiai biurokratiška, neefektyvi ir pradėjo kažkiek geriau veikti tik prieš likvidavimą. Be to, kas blogiausia, ji buvo (ir tebėra) tik Vilniuje, kai gyventojų registro duomenų įprastai reikia visokioms bobulytėms, dažniausiai gyvenančioms ne Vilniuje. Taigi, toji tarnyba buvo kažkoks nesusipratimas, kuris, kaip suprantu, egzistavo tik dėl to, kad VRM norėjo savo smėlio dėžės. Ir pagaliau jos nebeturi.
Kita vertus, tai – tik vienas iš daugelio galimų pavyzdžių, kaip skirtingos ministerijos kuria savo smėlio dėžes ir jose žaidžia. Mokesčių mokėtojų sąskaita.
Neabejoju, kad p. Šalaševičiūtei tie smėlio dėžių žaidimai žinomi, privalumai – irgi. Taigi, ji sugalvojo originalų būdą, kaip susikurti naują smėlio dėžę – reikia pasinaudoti skandalu dėl BPC ir siūlyti, kad greitąją pagalbą koordinuotų atskiros Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios dispečerinės (pasak jos, kažkoks tai Nacionalinis greitosios medicinos pagalbos centras).
Tai, kad visame civilizuotame pasaulyje veikia bendrasis pagalbos telefonas, kas labai palengvina sudėtingų situacijų sprendimą, šiai poniai ne motais. Nes juk pvz. jei tave užpuolė banditai ir subadė tau šonkaulius, tai argi sudėtinga nuspręsti, kam skambinti pirmiau – policijai ar greitąjai? O jei pvz. dega namas ir yra nukentėjusiųjų?
Daugelyje situacijų, kai reikia greitosios medicinos pagalbos, reikia ne tik jos. Būtent todėl turi būti dedamos pastangos gerinti BPC darbą, o ne skaldyti ir taip dar labiau apsunkinti galimybę laiku gauti pagalbą.
Kita vertus, nesakau, kad nėra apie ką galvoti. Aš pvz. siūlyčiau tai poniai pagalvoti, kodėl medikai vyksta į iškvietimus dėl smurtinių sužalojimų be policijos palydos ir ar tai yra saugu.
Būtent toks galvojimas – apie jos sričiai priskirtus uždavinius ir jų įgyvendinimą – galimai duotų kažkokį realų rezultatą, o ne eilinę brangią smėlio dėžę.
Prieš pusantrų metų tamsiu paros metu prie Nemuno kartu su savo drauge buvau užpultas keletos girtų agresyviai nusiteikusių asmenų. Aš buvau blaivus.
Prasidėjo muštynės. Tiksliau – bandymas nuo jų kažkaip atsistumdyti tuo pat metu nuolat tai man tai mano draugei skambinant bendruoju pagalbos telefonu.
Užpuolikai iš čia pat stovėjusio užvesto mano automobilio paėmė raktelius, tad išvykti galimybės neturėjome. Jų užpuolimo motyvai, sušvitę jų girtose galvose – atskira tema. Tačiau man asmeniškai labai pamokanti buvo kreipimosi bendruoju pagalbos telefonu 112 patirtis.
Iš balso jauna mergaitė po keliskart perklausdama kiekvieną sakinį kažką rašė klaviatūra. Gan ilgai ir lėtai. Priminsiu – tuo pat metu man nuolat reikėjo gintis nuo užpuolikų. Du iš jų buvo nusiteikę ypač agresyviai. Nebuvau apsaugotas nuo smūgio pagaliu, akmeniu, peiliu. Tai pat mergaitei turėjau tiesiog per kelis kartus pakeltu tonu liepti užrašyti užpuolikų automobilio numerį. Atsisakydavo tai siūlydama jį užsirašyti man pačiam, tai aiškindama, kad nėra tokios grafos.
Aiškiai nurodžiau vietovę – apie vienas kilometras ant Nemuno kranto žemiau Rambyno kalno, netoli Bitėnų. Iš toli matomas orientyras – įjungtos automobilio šviesos. Labai ilgai ieškojo kur tai gali būti. Paskui paklausė koks tai rajonas – Jurbarko ar Tauragės. Iš kur aš galiu žinoti vėjuotą naktį lyjant lietui negyvenamoje vietovėje? Tuomet atsakė, kad be tokios informacijos ji negalėsianti man padėti. Ilgai ieškojusi Bitėnų gyvenvietės ( aiškiai pasakiau pavadinimą, net su asociacija į bites) pareiškė, jog tokios gyvenvietės ji Lietuvoje nerandanti. Tačiau ji yra net Google Mapse! Net dvi. Paskui aiškinau, kad netoliese kažkur turėtų būti pasieniečių postas. Vėl ilgos laukimo minutės. Vėl ji nieko nerandanti…
Paprašius sujungti su policija atsakė, jog to padaryti negalinti. Davė ilgą policijos numerį kurio toje situacijoje prisiminti nepajėgiau. Priminsiu – visa tai vyko puolimo ir muštynių metu. Dar keletas mano skambučių šiuo telefonu taip pat nedavė rezultato. Galop, maždaug po dviejų valandų pagalbon atvyko pažįstamų ant kojų pakelti pasieniečiai.
Klausimai šio pagalbos telefono vadams:
1. Nuolat girdžiu pagrindiniu šio bendrojo pagalbos telefono reikalingumo motyvu pateikiant, jog šios tarnybos darbuotojai kordinuoja įvairių tarnybų pagalbą ir ją organizuoja. Taigi, klausimas – ar manote, kad mums patiems nepakanka nuovokos, kad gaisro metu kviestis ugniagesius, autoįvykio – kelių policiją, o matant sužalotą žmogų – greitąją pagalba? Jei gaisro metu išaiškėjo žmonių nukentėjimo atvejas – tai tik paprastas keliolikos sekundžių skambutis į greitąją. Dažnai kartu su konsultacija, kuri gali žmogaus gyvybę išgelbėti. Jūsų operatyvumas, kompetencija ir nuovokumas tokiais atvejais – atskiro romano vertas. Juokingo romano. Tokio juokingo, kokio dar joks rašytojas nesukūrė.
2. Kaip jūs patys vertinate savo darbuotojų nuovokumą ir kompetenciją? Gyvenimo patirtį? Suvokimą kas tai yra užpuolimas, autoįvykis, nukentėjusysis? Kokius darote gebėjimo greitai rašyti klaviatūra sudėtingose situacijose ( pašaliniai triukkšmai, prastas girdimumas) testus. Gal galėtumėte paviešinti rezultatus? Ir jau lyg ir visai logiškas klausimas – kokia jūsų pačių kompetencija šioje srityje? Kas konkrečiai ir kada paskutinįkart ją vertino?
3. Kieno pinigėlius plaunate ( jei plaunate) ir kieno iškrypusias direktyvas bandote ant mūsų kailiukų savo buvimu įgyvendinti. Ir kaip jaučiatės taip dirbdami? Jei galima – čia jau prašyčiau išsamiau.
Nors klausimas adresuotas ne man, tačiau į kai ką atsakysiu – Jūsų situacijoje BPC dirbo labai labai blogai. T.y. eilinis pavyzdys, kad BPC turi gerinti savo darbą. Kita vertus, net ir Jūsų situacija atskleidžia, kad reikalingas bendrasis pagalbos telefonas – Jums reikėjo ir medikų, ir policijos. Ar būtų buvę patogiau skambinti 2 skirtingoms tarnyboms? Manau, ne. Taigi, aš lieku tos pat nuomonės, kad BPC turi tvarkyti veiklos trūkumus, tačiau šiuo metu pasirinktas principas – bendrasis pagalbos telefonas – yra geras ir jo keisti nereikia. P.S. Aš taip pat esu susidūrus su nekompetencija BPC. Kita vertus, esu su ja susidūrusi ne tik BPC – taip pat ir policijoje, ir ligoninėje (pvz. pareigūnai ilgai netyrė atvejo dėl galimai neteisėto ginklo laikymo, ligoninė nenustatė mano broliui 2 kojos lūžių ir paleido su sulūžusia koja namo ir pan.). Taigi, tas tariamas sprendimas, kad duodam viską kažkam kitam ir tas padarys gerai dažniausiai yra iliuzinis. Kad būtų gerai, reikia nustatyti ir šalinti trūkumus, o ne steigti naujas institucijas ar perdalinėti kompetencijas.