Platoniški santykiai: už ar… prieš?

Tai jau antras iš eilės įrašas, parašytas pagal „užsakymą“. „Kolegė prašė tau perduoti, kad parašytum apie platoniškų santykių grožį. Tik perduodu,“ – išbėrė draugė.

Iš pradžių pakikenau, o tada nutariau, kad… O kodėl gi ne?

Juk visi bobų žurnalai rašo, kada ir kaip geriausia duoti. Vadinasi, galima pakalbėti ir apie tai, kada ir kaip geriausia neduoti.

Ar gali būti platoniški santykiai gražūs? Žinoma, kodėl gi ne! Tiesa, lygiai taip gali.. nebūti.

Aš neskirstyčiau santykių į „platoniškus“ ir „ne platoniškus“ lyg tai būtų koks esminis kriterijus. Išties norėčiau pakalbėti kiek universaliau: Kiek ilgai ir dėl kokių priežasčių santykiai turėtų (galėtų) būti platoniški?

Man be galo patiko mintis, kad šias laikais žmonės praranda intymumo suvokimą. Daugėja tokių, kurie nepakvies kaimyno į butą („per daug asmeniška“, „saugau savo namų erdvę“), tačiau pakvies nepažįstamąjį į lovą. Tiesa, dažnai net ne savo. Arba netgi ne į lovą.

Ar tikrai Jūsų butas yra intymesnė erdvė nei genitalijos? Paradoksalu, bet daliai žmonių taip.

Prausiklių, kvėpiklių, plastinių operacijų ir kūno tiuningavimo eroje dažnas, regis, ima jaustis svečiu savo paties kūne. Nes savęs paties tame kūne ne kažin kiek. Agresyvia chemija įveikus natūralų kūno kvapą (feromonus) ir pakeitus save tiek, kad tampi tiek pat asmenišku kaip TV reklama, intymūs santykiai pasidaro tokie pat intymūs kaip futbolo rungtynės – privačiu renginiu.

Šia prasme žmogui sveika šiek tiek sumažinti savęs apdorojimą cheminiais ir fiziniais preparatais, pajusti savo kūno unikalumą ir iš to kylantį intymumą. Nenorą suartėti pernelyg greitai priskirčiau sveikos psichikos požymiams.

Tačiau tai, kas maža doze yra vaistas, didele gali tapti nuodu. Platoniškumas ne kaip natūralus pažinties etapas, savo asmeniškumo apsauga, o kaip tikslas, idėja, siekis man atrodo… toks pats netikras kaip iš buteliuko purškiami feromonai.

Mylėjimasis yra svarbi ir graži bendravimo dalis, o lytinis aktas ne tik suteikia džiaugsmo, bet harmonizuoja, ramina nervų sistemą, stiprina partnerių tarpusavio ryšį.

Žinoma, „slenkstis“, kada santykiai iš platoniškų turėtų tapti ne platoniškais, yra individualus. Su amžiumi jis turbūt mažėja. Jei jauna (dvidešimties ar kiek per dvidešimt) metų pora gali platoniškai draugauti net ir metus, tai vyresnio amžiaus žmonės greičiausiai neturėtų laukti neprotingai ilgai.

Jei jums per trisdešimt, esate kartu jau trys ar keturi mėnesiai, bendraujate gana intensyviai, tačiau vis dar vengiate intymumo, klausimas yra… kodėl? Ar Jums tas žmogus nėra artimas? Nepasitikite savimi arba juo? Manipuliuojate?

Platoniškumas neturėtų būti manipuliacija („vaidinsiu neprieinamą“, „tegul daugiau pasistengia“) arba būdu slėpti (ignoruoti) psichologines problemas. Dėl to dirbtinį, pernelyg ištęstą platoniškumą vertinu kaip tam tikrą disfunkciją ir manau, kad visgi pilnavertis vyro ir moters bendravimas, nesidžiaugiant seksualiniais malonumais, nėra įmanomas.

Tad, kaip aš sakau, mylėkite ir…. mylėkitės!

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *