Kaskart, kai gaunu pasiūlymą „pozityviai” arba „konstruktyviai” diskusijai, noriu pasiūlyti „užsikrušti”, kas šiuolaikinėje perdėtai politkorektiškoje visuomenėje būtų palaikyta nepolitkorektiškumu, tad tenka atsisakyti kažkaip mandagiau.
Kuo blogos tos „pozityvios – konstruktyvios” diskusijos?
Jos yra apie nieką. Kai žmogus iš anksto nuteikiamas, kad turi kalbėti tik teigiamai (pozityviai) arba teikti pasiūlymus, nesigilinant į priežastis (konstruktyviai), tai jau savaime veda ne į diskusiją, o į pablevyzgojimą.
Kas blogiausia, tas „pozityvo – konstruktyvo” virusas kaip maras apsėdo valdžiažmogių galvas, dėl ko dabar į bet kokį nepatogų teiginį atsikertama „diskutuokime konstruktyviai” arba „nebūkite toks negatyvus„.
Teko būti konferencijoje, kurioje viena Lietuvoje žinomo universiteto docentė ar tai profesorė diskusiją pradėjo kvietimu: „Pozityviai padiskutuoti apie preliminarius teigiamus….”, o kai kalbėtojai pasakydavo kažką, į ką valdžios atstovai neturėdavo atsakymo, tai tuoj pat juos tildydavo sakydama: „Aš norėčiau, kad mes orientuotumęsi į konstruktyvų dialogą” arba kaip nors panašiai.
Kaip galite įtarti, diskusija buvo apie nieką su visiškai niekinėmis išvadomis ir formaliu pasiplojimu „kaip fainai mes čia praleidome laiką„.
Aš suprantu, kad Orvelas yra šiek tiek mano fetišas ir, nepaisant fizinio nepatrauklumo, aš turbūt būčiau jį įsimylėjusi, bet visgi… Jis labai taikliai rašė apie naujakalbę, kurioje tiesiog uždraudžiami tokie žodžiai, kuriais būtų galima kritikuoti, o naudojamų žodžių prasmė yra iškreipiama taip, kad jie iš esmės reiškia priešingą dalyką, pvz. „Meilės ministerija”, kurioje iš tikrųjų vykdavo kankinimai.
Tokia naujakalbė tampa mūsų gyvenimo kasdienybe, kai mes verčiami apie tai, kas blogai, kalbėti… pozityviai, o priežastis aiškinti per… sprendimus (konstruktyviai).
To pasekoje dažniausiai net patys nesuprantame, ką sakome, nekalbant apie klausytojus.
Niekas taip nenususino žmonių bendravimo kaip tas suknistas „pozityvas”, „konstruktyvas”, „hate speech” ir – taip taip – „minčių galia” (kuo tai skiriasi nuo Vudu?).
Mums leidžia kalbėti, ką norime, jei… sugebame tai pasakyti pozityviai ir konstruktyviai, t.y. mums leidžia pasakyti tai, kas blogai, vartojant tokius žodžius… lyg tai būtų gerai.
Ir dar mus skatina bijoti mąstyti, nes esą žmogaus mintys turi magišką savybę materializuotis – jei pagalvosi ką nors neigiamo… tai tau nutiks kažkas neigiamo.
Štai ir turime tradicinį nusususį žmogelį, nežinantį, kaip išreikšti savo mintis ir bijantį galvoti „blogai„. Zombiuką tokį. Pozityviai konstruktyvų lengvatikį durnių.
Kaip supratau šitas įrašas nepraėjo Facebook cenzūros? Dėl naujakalbės, taip ji egzistuoja. Taip, egzistuoja naujoji lietuviška naujakalbė. Kažkur 10-15 metų. Ir šiuo atveju lietuvių kalba sąmoningai keičiama, tai nėra natūralūs procesai. Išskirčiau du jos pasireiškumus: keičiama leksika (t.y. pats žodynas) ir keičiamas pats kalbėjimo stilius, tai ką užsimenate, girdi turi vyrauti pozityvas, minčių galia ir kitos madingos nesąmonės.
Šitą keitimą aš vadinu beždžioniavimu, tai toks menkystų užsiėmimas: aha, taip kalbama JAV, t.y. vakaruose, o jei vakaruose, tai automatiškai gėris. Labai konkrečiai mane užknisa kai tokia šalis kaip Chorvatija, kuri lietuvių kalboje nuo senų laikų yra vadinama Chorvatija staiga (na pastaruosius kokius 5 metus) imama vadinti Kroatija. Rūpūs miltai, juk tai primityvus kopijavimas t.y. beždžioniavimas. Kroatija yra skolinys iš anglų kalbos: Croatia. Kam keisti tai ką turime? Kitas dar labiau užknisantis žodis yra hipokritiškas. Šitą mėgsta tapino tipo menkystos, tipo, aha, sužinojau naują frazę anglų kalboje – hypocritical, tad dabar aš būsiu labai „krūtas” arba „cool” ir įvesiu į savo žodyną! Šitokie veikėjai net nežino, taip išeina nes nevartoja, kad yra lietuviškas žodis ir atitikmuo – veidmanys.
Na o dėl tokių madingų šnekėjimo manierų net nebeerzina, vertinu kaip gatvės triukšmą. Tiesiog tokį žmogų jau įvertinu, kaip mados besivaikantį, na nusiteikiu iš anksto – pašnekės madinagai, bet nieko ypatingo ir nepasakys.
Taiklus pastebėjimas 🙂 Kaip taisyklė, mandriausiai kalbantys dažniausiai kalba apie… nieką 🙂 Jų šnekoje nėra jokio turinio, tik tuščias puikavimasis žodžiais (dažniausiai skoliniais iš kitų kalbų) ir bandymas per kalbą parodyti savo tikrą ar tariamą priklausymą tam tikrai socialinei grupei. Baisiausia, kad jau pradedu tą pastebėti net knygose… Primityvėja jos. Pilstymas iš tuščio į kiaurą tampa madinga ir tarp rašytojų (matyt, kokie skaitytojai, tokie ir rašytojai…).
Ačiū, kad dėkojate, bet berašydamas „komentą” padariau gramatinių klaidų. Žodyje veidmainys parašiau be i. „Soriukas”, tai buvo mano „mistaipas” :-)))
Jie rimtai, tai taip pilstymas iš tuščio į kiaurą – štai ir visa šito atseit pozityvo ir minčių galios esmė, bent Lietuvoje taip taip.
Diletanto pastebėjimai šiaip jau ir nieko taiklaus nematau.
Chorvatija yra paimta iš rusų kalbos sovietų laikais. Nieko lietuviško tame žodyje nėra – grynas rusiškas žodis. Kroatiją kitose kalbose yra vadinama kroatiškai Hrvatska, angliškai Croatia, vokiškai Kroatien, prancūziškai Croatie.
Matau pozityvą tavo negatyve. Mane taip pat užknisa nesamonės. :)))
Aciu, Lidzita, superinis straipsnis ir toks pats komentaras!
Tikriausiai desimtmeti atgalios jau pastebejau ta nesusipratima kalbose, straipsniuose, filmuose. O dar keli metai kainavo, kad pagaliau suprasciau kad cia visiskas tusciazodziavimas, burbulu putimas. Pas Jumis, Lidzita, komentatoriu-pasekeju… tikriausiai 90% tokie, tokie visi rafinuoti ir megstantys pozuoti savo protinius sugebejimus, zinias, sakiniu sklanduma, taciau isigilinus….koktu darosi pradedant aiskintis ka jie pasakyti nori. Atvirai, tai visiskas diletantizmas tik aukstomis frazemis.
Dabar jau net nebeskaitau ju.., skaitau is kart Jusu atsakymus jiems..;)
Pirmam komentarui sio straipsnio, Mariui, taippat -aciu. Puikus komentaras .! 🙂
Labai zaviuosiu, kai zmones moka aiskiai ir sklandziai issakyti teisinga minti.
Ačiū 🙂 Nenamanau, kad dauguma mano sekėjų tokie, gal veikiau priešingai, bet tokie labai mėgsta reikštis ir oponuot, nes jiems impulsas toks – šokti kaip šakalams į akis su savo pozityvais ir konstruktyvais 🙂
Šiaip jau konstruktyvi diskusija yra tokia diskusija, kurioje ne tik įvardijamos negerovės, bet ir pateikiami konkretūs pasiūlymai, padedantys tas negeroves ištaisyti. Tad manyčiau, jog pačiame kvietime konstruktyviai diskutuoti nėra nieko klaidingo ar erzinančio. Kitas klausimas yra tas, ar tikrai būtent tokį konstruktyvumą turi mintyje prašantysis „konstruktyviai” diskutuoti. Ir čia dažniausiai susiduriame su politkorekcijos apsėstaisiais, kada vietoje realiai konstruktyvių diskusijų apie konkrečias negeroves ir konkrečius pasiūlymus toms negerovėms įveikti, girdime pasiūlymus pakalbėti „pozityviai”, „konstruktyviai”, o iš tikrųjų apie nieką, kaip taikliai pastebėta šiame straipsnyje .
O čia jau taiklus pastebėjimas. :))) Nes būtent blogo autorei tos konstruktyvios diskusijos ir trūksta ir ji net pati pripažino, kad ją tai siutina. Nes ji kaip pati komentarų glūdumose pripažino, ji neprivalo nieko siūlyti, jai užtenka tik baksnoti į blogybes, o jas tegu sprendžia kiti!
Bet labai gerai. Problemos pripažinimas reiškia progresą. 😀
P.S. Apie tai ką čia autorė parašė visi žinojo, žino ir žinos visada. Tokie dalykai vadinami demagogija ir šito žodžio niekas neuždraudė ir niekuo kitu nepakeitė. :))