Priklausomybės anatomija: Ėdu, rūkau, geriu, nes…

Mano draugė jau kuris laikas ketina mesti rūkyti, tačiau vis negali, nes… vaikai, darbas, stresas, vyras, bus pikta, nesusikaups, įvyks pasaulio pabaiga (gerai jau, gerai – taip nesakė).

Tą patį naratyvą pastebėjau diskutuojant apie mano paskutinį tinklaraščio įrašą „Tolerancija veda į degradaciją” – dauguma antsvorio turinčių žmonių teisino(si), kad tai yra jų asmeninis pasirinkimas, jie niekam nekenkia, antsvoris gali atsirasti dėl sveikatos problemų ir pan. Skambėjo net tokie motyvai esą valgyti sveikai (o mažai?) yra brangu, sporto klubai išvis tik elitui prieinama privilegija, tad kas tam vargšui belieka – tik Hesburger’is ir TV.

Lygiai tą patį pasakys ir nuo alkoholio priklausomas žmogus – geriu, nes netekau darbo, žmona iš namų išvarė, stresas, šeštadienis, gimtadienis, Mindaugo karūnavimas, Sūduva laimėjo.

Visados galima rasti pateisinimų savo ydoms, dėl ko metų metus gyvename neigdami akivaizdžius faktus kaip pvz.:

  • Mes – nutukę. Ne dėl to, kad sergame, net ne dėl to, kad malonu tokiais būti. Tiesiog nuo to šlamšto, kurį į save sukišome.
  • Mes – alkoholikai. Geriame ne dėl „progos”, bet randame „progų” gerti. Mūsų nesekmės nėra priežastis gerti, jos yra… pasekmė gėrimo.
  • Mes – rūkaliai. Gadiname savo sveikatą. Ir jokio logiško paaiškinimo tam nėra. Rūkymas nepadeda pasijusti ramiau ar pailsėti. Priešingai, trikdo kraujotaką ir prastina bendrą savijautą.

Tad kodėl taip sunku atsisakyti to, kas žalinga? Priklausomybė teikia stiprų trumpalaikį pasitenkinimą. Praktiškai tokį pat kaip orgazmas. Kas gi laisva valia atsisakytų orgazmo?

Impulsai yra pirmiau racijos. Imi butelį, cigaretę, šokoladą ir pasitenkini – čia ir dabar. Apie pasekmes galvoji po to. Ir dar vienas paradoksas – pagalvojus apie pasekmes pasijauti storu, nevykusiu, bevaliu ir tuomet nori kažkaip save paguosti. Spėkite, kas kam pasitarnaus pirmiausiai? Teisingai: alkoholikui – butelis, rūkaliui – cigaretė, nutukėliui – spurga. Tokios realijos.

Įveikti priklausomybės nėra įmanoma tol, kol ji racionalizuojama ir pateisinama. Tačiau dažnu atveju žmogus nustoja racionalizuoti bei pateisinti tik tada, kai tai sukelia tikrai rimtų problemų. Arba nenustoja net tada.

Priklausomybė prilimpa kaip herpesas, pėdų grybelis ar kokia kita bjaurastis, kurios mažiausiai norime ir lengviausias būdas įveikti – neįgyti, tačiau… Kas gi atsisakys butelio alaus „prie kompanijos” ar nenupirks kokios saldžios nesąmonės vaikui? Patys pasikviečiame demonus prie stalo, o tada metų metais galvojame, kaip juos išprašyti. Ir blogiausia – jie dažniausiai vis tiek sugrįžta.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *