„Man psichologė sakė, kiek aš būčiau pasiekusi, jei nebūčiau su juo gyvenusi,” – rimtai pareiškė mediacijoje dalyvaujanti 40 m. moteris. Jos 20 m. trukusią santuoką, kurioje gimė 3 vaikai, iš kurių vienas dar nesulaukęs 2 m., į šipulius sumalė neišsipildžiusios jaunystės ambicijos ir psichologė, paskatinusi tikėti, kad to priežastis yra sutuoktinis. Ir, žinoma, ji dabar jau tikrai nori skirtis. Taip tikrai ir taip labai, kad, pasiūlius pasikalbėti su sutuoktiniu, apskritai pasitraukia iš mediacijos.
Nori nenori prisimenu žodžius, kuriuos man kadaise pasakė mano pačios lankytas psichoterapeutas: „Dauguma žmonių mano, kad, kai jau išsiskirs, tai kad šaus į priekį, tačiau taip ir neiššauna”. Čia turbūt skirtumas tarp vidutinybės ir profesionalo, bet, būkime realistai, vidutinybių visose srityse yra daugiau.
Kaip mediatorė, vis dažniau matau žmones (ypač moteris), kuriuos skyryboms pastūmėja net ne rimtos problemos, o nepasitenkinimas savimi, neišsipildę jaunystės svajonės, neadekvatūs reikalavimai sutuoktiniui ir rožinės svajonės apie gražią ateitį be jo.
Tarsi visi trūkumai, limitai ir nesėkmės būtų ne pastangų ar gebėjimų stygius ir net ne nepalankios aplinkybės, o tik sutuoktinis, kuris antžmogiškomis pastangomis turėjo suteikti geresnį gyvenimą. Ši iliuzija gimdo ir antrą iliuziją – kitas partneris pagaliau tai suteiks. Beveik visados skyrybų scenarijuose be rimto pagrindo būna realiai ar dar tik svajonėse egzistuojantis „svajonių princas”.
Psichologai tokį mąstymą skatina, nes malonu sakyti klientui, kiek jis galėjo pasiekti ir kad jo dar laukia geresnis gyvenimas. Malonu suteikti viltį, matyti iš laimės švytinčias akis ir ryžtą kalnus nuversti. Gaila, bet šiose situacijose dažniausiai lieka nepamatytos vaikų ašaros, kai tėvai pradeda gladiatorių kovas arba kažkuris vienas (dažniausiai vyras) apskritai pasitraukia iš jų gyvenimo. Net nebūtinai dėl to, kad yra blogas, tiesiog taip paprasčiausia.
„Tu norėjai skirtis, aš tau sakiau, kad taip bus blogiau man, tau ir mūsų dukrai,” – kitos mediacijos sesijos metu rimtai sako vyriškis, kaltinamas tuo, jog po santuokos nutraukimo per mažai prisideda finansiškai ir per mažai bendrauja su dukra. Vyrų finansinė padėtis po santuokos nutraukimo dažniausiai pablogėja, kas reiškia, jog jie privalo daugiau dirbti, turi mažiau laiko, rečiau mato vaikus, o kartais vengia susitikimų su vaikais ir dėl to, kad jaučia nuoskaudas jų motinos atžvilgiu. Moterų padėtis irgi retai pagerėja, nes didžioji vaikų auginimo našta gula ant jų pečių, o situacija su naujo partnerio paieškomis dažnai primena neseniai aprašytąją spaudoje – „džiaukis, kad kažkas bent į lovą kviečia”.
Pasistatyti naują gražų gyvenimą ant seno gyvenimo griuvėsių yra sudėtinga, tačiau tik ne tuomet, kai apie tai prabyla psichologai arba influenceriai. „Bijai skirtis su 4 vaikais? Prisijunk ir sužinok, kaip man pavyko,” – visai rimtai siūlo eilinė gyvenimo mokytoja. Jai pavyko išsiskirti su 4 vaikais! Tai bent pasiekimas.
„Laiminga mama – laimingi vaikai,” – paoponuos koks nors psichologas arba kitas „žinau, kaip gyventi teisingai” specialistas, tačiau skyrybų bylose ypatingai dažnai tenka matyti vaikus, kurie geria antidepresantus, žalojasi ar bando žudytis.
Ta prasme, būkime realistai – motinai laimę gali teikti naktis vis kito vyro lovoje, narkotikai, alkoholis ar rūkymas. Tačiau kažin, ar kuris nors šių dalykų suteiks laimę ir jos vaikams.
Aš manau kitaip. Pareiginga mama – laimingi vaikai. Ir viena tų pareigų užtikrinti vaikams pilną šeimą, nebent tai yra tikrai neįmanoma.
Paremkite teksto autorę per PayPal.