Psichologinis smurtas prieš… suaugusiuosius

Lietuvoje nuskambėjo eilinė „siaubo” istorija – mokytoja rėkė ant klasės. Kas dar? Daugiau nieko, tik tiek – mokytoja rėkė ant klasės.

Dar tuo metu, kai aš mokiausi, niekas išvis nebūtų tam skyręs dėmesio, bet laikai modernūs – spauda antra diena linksniuoja mokytojos toną, psichiatru prisistatantis asmuo viešai rypauja, kad būtų privaręs į kelnes, o modernūs ir „laisvi” piliečiai baisisi vaikams padaryta psichologine trauma.

Apie suaugusiąjam padarytą psichologinę traumą, kai jo darbas yra išviešinamas ir pasmerkiamas Lietuvos mastu, niekas nekalba, nors net žudikai – ir tie – turi teisę į privatumą. Juos veda į teismą su megztiniais ant galvų, o tos mokytojos balsas nuskambėjo kiekvienuose namuose. Ir po viso to jai reikės toliau gyventi, dirbti, bendrauti su bendruomene. Kam gi tas rūpi?

Mokytoja negali, jokiais atvejais negali kelti tono, – įrodinėja spauda ir jos paveikti patiklūs piliečiai.

Tik kažin, kas atsakytų į tą mistinį klausimą – o kodėl mokytojas negali kelti tono? Kodėl tėvai negali kelti tono? Kodėl žmonėms išvis draudžiamos natūralios, žmogiškos emocijos?

Tiesa, jos draudžiamos tik suaugusiesiems, nes dėl vaikų priešingai – ne taip seniai viena tokia pernelyg emocinga psichologė šaipėsi (tai tikrai pats tinkamiausias žodis) iš tėvų, kurie neleidžia vaikams išsirėkti prekybos centre ant grindų.

Nes, kaip ji aiškino, neleisti vaikui išlieti visų jam kylančių emocijų yra… psichologinis smurtas. Psichologinis smurtas!

Ir negali sakyti, kad tai visiškas melas. Matote, išlietos emocijos tikrai padeda nurimti. Dėl to kartais žmogui būtinai reikia išsiverkti, išsikalbėti ar netgi… išsirėkti.

Vienam psichologiniam seminare pasakojo, kad viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žmonių serga depresija, yra tai, kad gyvenamoji aplinka nenatūrali, žmogus verčiamas neadekvačiai reaguoti į jam kylančias situacijas, tarkim, esant konfliktui normalūs instinktai reikalauja veikti aktyviai – šaukti, pulti, suduoti, galų gale. Tuo tarpu socialinės normos reikalauja išlikti pasyviu.

Ilgainiui tas nenatūralus pasyvumas, kurio būtent yra reikalaujama darbe, mokykloje, kokiose nors įstaigose, pradeda veikti nervų sistemą tiek, kad jau reikia vaistų.

Nes žmogui natūraliai nebūdinga konflikto metu išlikti ramiu. Ilgus amžius tik aktyvūs veiksmai galėjo padėti išlikti situacijose, kuriose dabar mes turime būti pasyvūs. Mūsų psichika su ta dviprasmybe nesusitvarko ir galų gale „sėdame ant antidepresantų„.

Jei tiesiog suvoktume, kad suaugęs – kaip ir vaikas – turi emocijas ir kartais jų nesuvaldo, ta situacija mums neatrodytų nei kažkokia tragiška, nei labai išskirtinė, tai kodėl mes sakome, kad vaikai turi teisę turėti emocijas, o suaugusieji nebe? Kodėl net psichiatras viešai rypauja neva balso pakėlimas jam – suaugusiajam – sukeltų baimę iki trydos? Ir kieno tai problema – jo ar… to, kuris pakėlė balsą?

Ar mes nebeturime teisės išreikšti savo jausmų? Ar privalome būti kaip robotai?

Kaip suaugusiojo teisė nepatirti psichologinio smurto, apimant draudimą išreikšti natūralias emocijas? Ar tokia teisė prarandama vos sulaukus 18 – os metų?

16 atsakymų į “Psichologinis smurtas prieš… suaugusiuosius”

  1. Grynai is smalsumo – o ant jusu rekia? Ne vaikystej, dabar? Jei taip – kaip jus jauciates? Rekiat atgal, priimat kaip ” zmogui to reikia, tegu issirekia”? Ar dar kazkaip? O jus rekiat ant kitu? Kai jauciat poreiki issirekti?

    As uzaugus tarybiniais laikais, bet kazkokiais alternatyviais – nepamenu kad ant manes butu reke, bent jau tai nebuvo standartinis elgesys. Ir uzaugau ,neteisinga, – jei ant manes rekia, as verkiu. Deja, aplinkui visi ,sugadinti, draudimu, ir rekia ant manes labai retai. Is kitos puses, niekada nejauciau noro rekti ant kito zmogaus.

    1. Žinoma, kad būna aprėkimų. Juk visokių žmonių aplink pilna. Aš pati nelinkusi esu rėkti, bet tai yra visiškai individualu, kaip žmogus reaguoja į stresą. Verkti, kad kažkas tave aprėkė… Na, Jūs reaguojate taip. Aš šiuo aspektu gal stipresnė.

  2. Kadangi zombiai neturi emociju,tai is tevu ir mokytoju irgi gamina zombius.lb.teisingas straipsnis.

  3. Jei zmones reiks tikras emocijas,psichiatrai netures ka veikti,tai vat ir uzsiima zmoniu zombinimu.jis mieliau matytu mokytoja su insultu negu reiskiancia savo emocijas.

  4. Norėčiau nors akies krašteliu pamatyti, ką aukseliai darė prieš tai, kad mokytoją šitaip -galutinai – išvedė iš kantrybės… Tik jų, suprantama, niekas nenufilmavo. Taip nei iš šio, nei iš to nerėks net isterikas.

    1. Ir man įdomu 😀 Nes jaučiasi, kad mokytoja buvo sudirgusi tiek, kad nė nepajuto, kaip „pasikeitė fonas” – įsivyravo tyla ir mokiniai tapo klusnūs bei nuolankūs. O gal… manė, kad juos suvaldė tokiu būdu.

  5. Iki to išsirėkimo matomai buvo linksma kitai pusei. Aš prieš rėkimą ant kito žmogaus. Bet neviduriuociau, jei mane apšauktų. Kam reikalingas toks psichologas toks, kuris prileistų kelnes kritiniu momentu?

    1. Baisiausia, kad jis net ne psichologas, o psichiatras. Bet jo pasisakymai man dažniausiai sukelia klausimų dėl jo paties adekvatumo. Jei jam pakelto balso užtektų prileisti į kelnes, bijau ir pagalvoti, ką jis daro esant rimtesnėms problemoms.

  6. Labai teisingos Lidzitos mintys.Pritariu 100%.Auginama lepuneliu karta,neturinti jokiu pareigu,o tik n teisiu.Rezultatai jau matomi,ir kuo toliau,tuo labiau tauta issigims.O mokytojos nuosirdziai gaila.

    1. Taip, auginame lepūnėlius, bet dar ir su nagiukais bei ragiukais – labai įžūlius. Buvau ir aš mokytoja… Ir žinau, kad tik balso tonas yra vienintelis įsismarkavusių paauglių tramdymo įrankis. Deja, ir tas jau atimamas. Beliko kaip žuvims žiopčioti, ir rankomis skėsčioti…
      Esu už žmogišką ir lygiavertį mokinio-mokytojo bendravimą, tačiau 5-8 klasėse retai kada galima normaliai dirbti, dažniausiai mokytojas atlieka tik tramdytojo funkciją… Todėl ir nebedirbu.

  7. Tokie straipsniai – laisto dirvą, kurioje auga tas blogis apie kurį ir rašoma. Ieškokite senovinio auklėjimo šaknų ir švieskite žmones, tuomet ir gėrio daugės.

  8. Esu mokytoja, pastoviai patiriu administracijos spaudimą, kritines jau destruktyviomis virtusias pastabas, laimė, kad turiu valios aprėkta neišsilieti ant vaikų, nes dažnai po tokio „pabendravimo” su direktorium,
    ar pavaduotoja tenka eiti tiesiai į klasę.

  9. Tegul rėkia ar verkia ta mokytoja namuose, o ne nervus paleidžia ant vaikų, kad atsigauti . Jeigu manysime kad galima suaugusiam taip išsidirbinėti, tai koki pavyzdį matys vaikai. Juk ji mokytoja , ne miško kirtėjas ar skerdyklos koks darbininkas .

  10. Jei ką Lidžita, esu pedagogas, buvęs pedagogas. Rėkti nerekiau ant mokinių, bet vienu kitu žodeliu esu pavadinęs, na ir dar vieną tokį „prasižengimą” esu padaręs – šiais laikais tai būtų buvęs skandalas, nors prieš dar prieš 15 metų, sunku patikėti, jokio skandalo nebuvo. Be jokios abejonės įrašas nerodo kas buvo iki to, ką darė mokiniai, kad taip sunervino mokytoją. Na o žurnaliūgos aišku pasigavo temą” va kokia bloga mokytoja” taip ir iš anksto ir pasmerkė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *