Psichoterapija: kada galėtų padėti ir kada tikrai ne

Šįvakar kalbėjausi su pažįstamu, kuris, lygiai kaip aš kadaise, ieško laimės pas pschoterapeutę ir, lygiai kaip aš kadaise, neranda, nes, šiaip jau logiška, nėra ten tos laimės.

Ar jums atrodo, kad galima tapti laimingu tiesiog sėdint ir už pinigus pasakojant svetimam žmogui, koks esi nevykėlis ir kaip norėtum būti kitokiu? O paskui vėl darant tuos dalykus, dėl ko jautiesi nevykėliu, vėl einant, pasakojant ir taip… be galo?

Nepaisant to, nesu prieš psichoterapiją, nes gavau iš jos daug teigiamo, tačiau manau, kad yra aplinkybės, kai ji gali padėti ir kai tai elementariai pinigų, laiko bei… kažkuria prasme netgi savigarbos švaistymas, nes tas nuolatinis analizavimas, koks esi nepasisekęs, pasitikėjimo savimi neprideda. O pasitikėjimas savimi, kaip dabar jau suprantu, irgi išteklius. Milžiniškas skirtumas, kai įeini iškėlęs galvą ir kai įslenki, susigėdęs lyg vagis, net jei visos kitos aplinkybės – tokios pat.

Taigi, kada verta eiti pas psichoterapeutą, nes galbūt (nors nebūtinai) tai padės pasijusti geriau ir rasti išeitį:

  • Artimo žmogaus netektis (nesvarbu – mirtis ar išsiskyrimas);
  • Darbo praradimas, verslo žlugimas, kitos sunkios aplinkybės;
  • Noras susidėlioti prioritetus, gyvenimo planą, nutarti, kaip toliau elgtis.

Ir esminė taisyklė – terapija negali tęstis be galo. Jei lankotės jau n laiko, bet postūmio nėra, tai tas pats kaip ir su kitais neefektyviais dalykais – reikėtų liautis. Ar bent jau pasitarti su terapeutu dėl tolesnio lankymosi tikslingumo, galbūt pabandyti kitą specialistą – net jei Jums labai patinka esamas. Nes šiaip jau – tai man pačiai buvo atradimas – psichoterapeutas nėra draugas už pinigus, o bendrumas tėra iliuzija, kurią kuria paciento atsivėrimas ir pasitikėjimas (bet tik paciento).

Ir štai atvejai, kuomet tikrai neverta eiti pas psichoterapeutą (na, nebent neturite daugiau, ką veikti ir  trūksta fantazijos, kaip kitaip išleisti pinigus):

  • Noras pasikalbėti, būti suprastu, gauti empatijos (geriau paskambinkite draugei ar mamai, nekainuos);
  • „Savęs ieškojimas” (kur Jūs ten tikitės save rasti? Po stalu?);
  • Nesugebėjimas apsispręsti arba neryžtingumas (tai gydo tik veiksmai, o ne kalbėjimas).

Apibendrinant, terapija turi turėti tikslą, laiko ribas ir stop ženklą – gavus atsakymą į klausimą, metas imtis veiksmų ir spręsti situaciją. Jei užuot dirbęs su problemine gyvenimo sritimi (arba net visu „probleminiu” gyvenimu), tiesiog vėl iš naujo užsirašysite pas specialistą pasėdėti ir papasakoti apie tai dar kartą, galbūt dar pridedant vieną kitą šviežesnę nesėkmę… Tai nuo to keisis tik specialisto finansinė situacija, bet ne Jūsų gyvenimas.

Psichoterapija turi tapti raktu, kaip spręsti sunkumus, o ne gyvenimo būdu. Jei penktadienio vakarą Jūsų draugai eina į kavinę arba žaisti pūlo, o Jūs kulniuojate pas savo psichoterapeutą ir tai darote jau pakankamai ilgai, tai, deja, yra požymis, kad psichoterapija tapusi veikiau žalinga negu naudinga.

Galbūt geriau prisijunkite prie draugų?

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *