Rasė

Apie rasės įtaką gyvensenai ir pasaulio supratimui rašė dar Gustave Le Bon knygoje „Minios psichologija“. Autorius pagrįstai analizavo rasių skirtumus paveikumui bei vertybėms. Iš esmės tvirtino, kad rasė yra tam tikras „kodas“ politikui.

P. Gustave buvo prancūzas ir gyveno XIX – XX a. sandūrose, dėl ko galėjo sukurti veikalą, kaip kraujas įtakoja smegenis. Šiais laikais tokie svarstymai greičiausiai būtų priskirti rasistiškiems. Ir visgi – ar tikrai taip netikėta, kad rasė turi reikšmės asmenybės raidai? Ir jei ne, kaip paaiškinti, kad indas, juodaodis ir baltasis gali kartu žaisti futbolą, dirbti, gyventi tame pat rajone, bet labai menkai tikėtina, jog išpažins tą patį tikėjimą, valgys vienodą maistą, turės panašų požiūrį į šeimos gyvenimą ar klausysis tokios pat muzikos?

Odos spalva nėra kažkoks esmingas kriterijus savaime, tačiau ji išduoda asmens prisitaikymą gyventi tam tikroje vietovėje, iš kurios kyla lūkesčiai bei požiūriai. Gyvenamąją vietą pakeisti, žinoma, galima, tačiau ar taip lengvai pasikeis iš kartos į kartą perduotas mąstymo modelis? Žinau begales nereligingų žmonių, kurie tuokiasi Bažnyčioje ir krikštija vaikus. Paklausus, kodėl taip elgiasi, patys vargiai galėtų paaiškinti, tačiau, akivaizdu, jie kartoja tai, ką darė jų tėvai, seneliai ir daug kartų prieš tai.

Neabejoju, mintinai žinote, kas bus ant šv. Kalėdų ar šv. Velykų stalo. Ir greičiausiai per daug kartų matėte per tiltus nešamas nuotakas. Daugybę dalykų žmonės daro toli gražu ne todėl, kad jie labai racionalūs ar malonūs. Įprotis – reikšmingas faktorius.

Dabartinio pasaulio problema – siekis aiškinti žmonių santykius ne per jų įpročius, o per odos spalvą. Neva konfliktas kyla dėl to, kad vienas šviesus, o kitas – tamsus. Nors išties konfliktas kyla dėl to, kad vienas yra katalikas, o kitas – musulmonas, vienas daug dirba, o kitas gyvena iš pašalpų. Vienas linkęs net per daug paklusti taisyklėms, o kitas praktikuoja nusikalstamą gyvenimo būdą.

„Juodaodžiai yra unikali bendruomenė ta prasme, kad garbina nusikaltėlius“. Šią, regis, šokiruojančią frazę pasakė… juodaodė moteris. Ir iš esmės teisingai. Kiekvienoje bendruomenėje yra tam tikras tolerancijos nusikaltimams laipsnis, netgi tam tikras nusikaltimų  herojizavimas (pvz. Boni ir Klaidas). Visgi, minėta bendruomenė išsiskiria palankesniu požiūriu į nusikalstamą gyvenimo būdą. Sunku atspėti, kodėl, – gal dėl Afrikoje dominuojančio jėgos kulto, didesnio vyriškų hormonų kiekio (juodaodžiai net vizualiai yra tvirtesni) arba kitų dalykų . Tačiau iš esmės šios rasės įpročiai yra kitokie.

Skirtinga gyvensena ir supratimas apie ribas lemia konfliktą, dėl ko rasinis pasiskirstymas nuo seno būdingas beveik visoms bendruomenėms. Įprastai kinas stengsis gyventi ten kur daugiau kinų, juodaodis – ten, kur daugiau juodaodžių ir pan. Nesistengiant dirbtinai demonizuoti, tame nėra nieko keisto ar nepriimtino. Tai – patogu. Nors dabar greičiausiai laikytina rasizmu, ar ne?

Norint padėti tam tikrai rasei, reikėtų ne priešinti su kitomis rasėmis, o išsiaiškinti įpročius, lemiančius atitinkamas problemas ir galvoti, kaip tai galima koreguoti. Tarkim, JAV daug juodaodžių gyvena  vargingai, yra įsitraukę į gaujas, svaiginasi. Tačiau kaip tai gali pataisyti ant kelių klūpantys baltieji? Ir ar tai tikrai susiję tik su vergija? Ar apskritai vergija turi tvarų priežastinį ryšį su esama juodaodžių padėtimi?  Drįsčiau suabejoti.

Pirmiausiai, vergija panaikinta dar… 1865 m. Nuo to laiko pasikeitė bent 4 kartos. Antra, vergija egzistavo ne tik JAV ir paveikė toli gražu ne tik juodaodžius. Pirmieji į JAV atgabenti vergai buvo… airiai. Panašiu metu carinėje Rusijoje (su Lietuva jos sudėtyje) egzistavo vergijai artima santvarka – baudžiava. Vakarų Europoje ir daugelyje kitų valstybių – feodalizmas. Indija ir kitos Azijos valstybės iki XX a. vidurio buvo kolonizuotos, vietiniai gyventojai neturėjo lygių teisių su okupantais. Pasaulio istorija – nesibaigiančios neteisybės istorija. Nerasime valstybės, kurioje visi asmenys kada nors būtų turėję bent panašias teises.

Ar galimybių disproporcija įtakoja gyvenimo būdą? Žinoma. Ar ta įtaka – šimtaprocentinė? Ne.

Rasių konfliktas gali būti natūralus arba dirbtinis. Natūraliai dažniausiai kyla tuomet, kai žmonės sukuria šeimas su skirtingos rasės atstovais, kas neretai baigiasi skyrybomis ir neaiškios tapatybės vaikais.  Dirbtinis, kai rasės įpročių suformuota problema perkeliama kitai rasei, o ta kitoji – grynai dėl įpročio keliaklūpsčiauti bet kam nuo Briuselio iki kupranugario – lengvabūdiškai prisiima kaltę. Tokiu būdu „juodasis rasizmas“ tampa „baltuoju rasizmu“ ir tai negali duoti nieko kito kaip kitos formos neramumus bei išnaudojimą.

Gyvenimas santarvėje yra įmanomas gerbiant kitos rasės atstovus, tačiau pagarbos nederėtų painioti su keliaklupsčiavimu ar asimiliacija. Keliaklupsčiavimas apskritai yra siaubinga yda, o asimiliacija dažnai ištrina vertingus skirtumus.

Rasės nėra priešai, tačiau turi skirtingus įpročius.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.   

5 atsakymai į “Rasė”

  1. Kažkaip viskas suvelta. Rasės ir įpročiai vargu ar susiję. Vieta, šeima, tikėjimas, įstatymai, išsilavinimas ir t. t. formuoja įpročius bet labai mažai sietina su rase. Tie patys čigonai, marokiečiai, visokių spalvų musulmonai Europoje kelia ne mažiau pavojų… ir ką. Žmogėnai finansuojantys tą jovalą JAV mėgina sutvarkyti reikalus kaip Ukrainoje per eilinę oranžiadą ir jiems kol kas sekasi. Tik rasės čia – ne prie ko. O mėginimai įšokti į praplaukiantį durnių laivą priklaupiant prie recidyvisto palaikų rodo begalinį norą išplaukti iš rinkimų vandenų.

    1. Kaip „rasės ne prie ko“? O pvz. čigonai yra skirtingos rasės? Musulmonai – jų yra be galo įvairių. Nuo nuosaikių iki labai fanatiškų ir dažnai tai susiję su kilmės valstybe. Kaip ir rašiau, rasė svarbu tuo, kad ji parodo asmens sąsają su tam tikra vietove, o tam tikra vietovė ir formuoja tuos papročius, kuriais jis vadovausis. Šeima yra smulki visuomenės ląstelė ir iš esmės atspindi tą visuomenę, kurioje gyvena. Juk pvz. Europoje (iki atsikraustant daugybei „tamsesnių“ žmonių) niekas neskaitė Korano, moterys nevaikščiojo apsigobusios skaromis ir pan. Šeima nesugalvoja „savo“ papročių. Ji vadovaujasi tais, kurie yra toje erdvėje, iš kurios šeima kilusi.

  2. Rasė kaip rasė. Elgesį lemia ne rasė o aplinka kurioje žmogus auga. Pvz. negrų kultūra ir tradicijos skirtingos, nuo baltųjų, arabų, kinų dar kitokios. Suvesti tai į rasę yra nemokšiška. O minios psichologija labai akivaizdi šiandieninėje Lietuvoje – minios patyčios iš pavienių nekonformistinių asmenų su kitokiomis pažiūromis ir gyvenimo būdu. Minios elgesiui stimulą duoda nuomonių formuotojai, žiniasklaidos propaguojamas gyvenimo būdas, vertybių perkainojimas (tėvų, senelių vertybės nieko vertos, dabartinės vakarų vertybės yra naujos kartos siekiamybė). O žmogus yra toks sutverimas, kad dauguma renkasi galvoti ne savo galva, o pasiduoda konformizmui ir daro kaip visi, nes jei darysi savaip tai ką kiti pasakys. Kitavertus veidmainiauti ir pataikauti savo ydoms lengviau nei būti sąžiningu ir reikliu sau. Tokia minią lengva valdyti jai tereikia vyno ir pramogų. Liberalkapitalistinė vakarų santvarka individą iškelia aukščiau visuomenės, o tai yra kelias savivalę ir savanaudiškumą. Tose kultūrose kur visuomenė priešpastatoma individui, žmonės yura moralesni, sąžiningesni ir pareigingesni, jaučia atsakomybę ne tik prieš savo šeimą bet ir prieš visuomenę, valstybę. Tik tokioje visuomenėje galima išauginti didesnį kiekį dorų ir atsakingų žmonių.

    1. Jūs rimtai nesuprantate… Aš nesuvedu to į rasę. Aš sakau, kad ELGESĮ LEMIA APLINKA, BET BŪTENT RASĖ IŠDUODA MŪSŲ KULTŪRINĘ APLINKĄ. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog tai natūralu. Sakyti, kad visuomenė yra aukščiau žmogaus irgi nesąmonė. Būtent ne pavieniai žmonės, o ištisos visuomenės padaro baisiausius dalykus. Mano minėtoje knygoje, beje, irgi labai daug apie tai rašoma. Dorą žmogų gali išauginti tik dori tėvai, o ne minia (visuomenė).

  3. Straipsnyje gal ne visai tiksliai žinutę perteikėte. Susidaro toks įspūdis, kad nuo rasės priklauso elgesys. Komentare teisingai pastebite, kad elgesį lemia aplinka. Tačiau rasė neišduoda mūsų kultūros. Pvz galima dėti lygybės ženklą tarp JAV getinių negrų ir Jungtinės Karalystės darbo klasės žmonių. Jų gyvenimo būdas ir gyvenimo tikslai vienodi, juos skiria tik kultūriniai skirtumai: vieni propaguoja hip hopą, kiti – futbolą.
    Kadangi mažaraščių nemokytų masių šiais lakais labai daug, nepaisant to, kad mokslas prieinamas visiems, tai jų lėkšta kultūra labai plinta visais kanalais. Kodėl mažaraščių tiek daug? Iš dalies technologinis progresas kaltas. Bet daugiausiai valdantysis elitas suinteresuotas turėti mažaraščius vartotojus, kuriems kaip minėjau užtenka vyno ir pramogų ir tokia minia palaikys valdančiajam elitui reikalingą politiką.
    Paskutinis jūsų sakinys puiki tema diskusijai. Turiu du jaunesniojo amžiaus vaikus ir labai sunku būti autoritetu jiems skatinat siekti žinių, būti doram, reikliam sau, skaityti knygas ir lavintis, siekti visuotinio gėrio, bet dažniau juos vilioja bendraamžių pasidalintas žemo lygio, lėkštas bevertis turintys, nuolatinės pramogos ir visiškas nenoras stengtis, siekti. Mokykla beje irgi iš akademinės institucijos virtusi komerciniu kooperatyvu. Ta kova su minios įtaka už namų sienų – sunki. Vaikų nelepinu ir atitinkamai duodu darbų, tinkančių jų amžiui, nes darbas – puiki auklėjamoji priemonė ir auklėju ne tik kalbom bet ir asmeniniu pavyzdžiu. Ir šiuo periodu tai pagrindinis mano nerimas – kokiais žmonėmis jie užaugs. Na o mano pastangų rezultatą pamatysiu po 10 metų, bet kol kas objektyviai vertinant 1:0 minios naudai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *