„Rask kažką, kas būtų tavo psichoterapija”

„Tu turi rasti kažką, kas būtų tavo psichoterapija, pvz. žvejoti,” – pasakė draugė, pamačiusi mane po dešimties metų pertraukos savo vestuvėse. Prieš tai išdėsčiusi eilę pastebėjimų, kad iš manęs iš esmės nieko nebelikę ir kad ji nebemato panašumo su ta mergina, kurią pažinojo. „Tu nebesėdi tiesiai, tu nežiūri žmonėms į akis. Kas tau yra?” – stebėjosi.

Aš nežinau, kas man yra, tačiau tikrai žinau, kas yra mano psichoterapija.

„Aš galiu rašyti,” – atsakiau, vis dar vengdama jos akių, to gilaus, trikdančio ir… budinančio nusivylimo.

„Tai rašyk,” – pasakė, o jau kitą dieną aš guodžiau ją, kai jos motina mėgino sudeginti visą kaimo turizmo sodybą su miegančiais šeimos nariais ir giminėmis.

„Žinai, šiandien tu buvai kitokia,” – galų gale pasakė, kai emocijos kiek nurimo ir visi sveiki gyvi išsivažinėjo kas sau. – „Nežinau, kaip tau tai pavyko, bet tu stovėjai„.

„Taip, nes man buvo labai gaila tavęs,” – sutikau. – „Pati apie tai galvojau. Kad aš įgaunu kažkokios keistos energijos,  jėgos, per save perlipti galiu, kai reikia kažką padaryti dėl kitų. Bet susigūžiu ir bijau pajudėti, kai reikia dėl savęs. Man kažkaip reikia išmokti taip kovoti dėl savęs kaip kovoju dėl kitų.”

„Reikia,” – pritarė.

Ir štai, sėdžiu, rašau, galvoju… Apie save, ją, savąją psichoterapiją ir tą kitą psichoterapiją, kurią ilgai lankiau ir vis kartojau, kaip ji man padeda. Nors tikroji priežastis, kodėl tą dariau, buvo visai kita nei pagalba. Tai buvo… pritarimas. Pritarimas išgąsčiui, neteisingiems sprendimams, neryžtingumui ir bevalystei. Pritarimas tam, kad gyventi blogai, yra gerai.

Sumauta ironija.

Pirmą kartą, kai psichoterapeutas vožė į veidą, kad geriau negyvensiu, pasijutau lyg išduotas kačiukas. Paglostymai ir pačiučiavimai baigėsi, o saldų melą lyg degutas statinę užliejo karti tiesa. Per maždaug savaitę laiko pajutau turbūt visas įmanomas emocijas: skausmą, pyktį, neigimą, nusivylimą savimi, baimę ir… galų gale viltį. Kad aš dar [pypt] stovėsiu.

Juk aš stovėjau šešiolikos, stovėjau dvidešimties, dvidešimt trejų, o paskui kažkaip nustojau. Sulinkau lyg medelis ir niekaip nebepajėgiau atsitiesti.

Vis laukiau to tinkamo meto pradėti gyventi. Vis laukiau, kol drąsa lyg rudens šalnos laukais grįš pas mane. Tačiau šiandien žinau, kad ji negrįš – teks ją susigrąžinti. Kaip ir taliją. Ryškias akis. Tiesią laikyseną. Šypseną. Meilę.

Kaip save. Merginą, kuri… nebijojo stovėti.

Nes aš dar stovėsiu, bliamba.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *