Reali vs. politinė tikrovė

Vytautas Vyšniauskas, palikdamas Pro Patria ir Vilniaus forumą, parašė išties puikų tekstą, kurio – kaip ir buvo galima tikėtis – dauguma nesuprato. Tai – esminis puikių tekstų trūkumas.

Nesigilinant į realias Pro Patria bei Vilniaus forumo palikimo priežastis, kurios, matyt, labai asmeniškos, tekste pasisakyta apie itin įdomų reiškinį – politinės ir realios tikrovės sutapatinimą.

Jau kuris laikas mąsčiau apie šį fenomeną, tačiau iki perskaitant Vytauto mintis, nesugalvojau, kaip tai „išguldyti”.

Sakyčiau, kad politinė ir reali tikrovė daugiau ar mažiau tapatinta visais laikais, tačiau paskutiniu metu tai įgavę tiesiog neregėtą mastą, kas greičiausiai reiškia totalitarizmo pradžią.

Totalitarizmas baisus ne tuo, kad neleidžia kažko, totalitarizmas baisus tuo, kad neleidžia svarbiausio – savarankiško mąstymo. Jis užduoda visus reikiamus klausimus ir pateikia visus pageidaujamus atsakymus, o tie, kas drįsta peržengti šias ribas, laikomi nusikaltėliais arba bepročiais, priklausomai nuo ko jiems taikomis vienos ar kitos poveikio priemonės.

Totalitarizme iš žmogaus atimama prigimtis, galimybė klysti, keisti savo nuomonę, savarankiškai pasirinkti vertybes, jų išsižadėti ir galų gale netgi… vėl susigrąžinti, nes tai, kas yra žmogus, kokias jis gali turėti pažiūras ir kokiu būdu veikti, nulemia jo pasirinkimas būti „teisingu”, „teisingą” suvokiant kaip tam tikrą dogmatišką sistemą, tobulai atitinkančią tam tikrą ideologiją.

Tarkim, „teisingas” partizanas – dėl Tėvynės besiaukojęs didvyris, kuris nepadarė nei vieno neteisingo sprendimo, idealas.

Būtent tokį partizano vaizdinį formuoja šių dienų medija, pamirštant, kad pasirinkimas tapti partizanu būdavo inspiruotas nebūtinai meilės Tėvynei – tą galėjo įtakoti darbas SS struktūrose, gresiantis persekiojimas, prarastas turtas ir pan. Tarp partizanų buvo įvairios moralės žmonių, dalis kurių darė karo nusikaltimus. Galų gale, net ir doras žmogus po eilės metų bunkeriuose, žudynių ir baimės gali prarasti adekvatų mąstymą.

Toks partizanas nebeatitinka šiuolaikinio „idealo”, dėl to apie jį nėra kalbama – partizanams nepalankūs liudijimai sutinkami kaip „veikimas prieš Tėvynę”.

Tokios pat etiketės klijuojamos bet kam – piliečiams, darbuotojams, patriotams, „tolerantiškiems” ir „netolerantiškiems” žmonėms ir t.t. ir pan.

Tokiu būdu unikali, išskirtinė asmenybė devalvuojama iki tam tikro „pageidaujamų” savybių rinkinio, kaip pvz. „patriotas” negali kritikuoti valdžios ir turi pranešti apie bet kokį uždraustą elgesį, „tolerantiškas” žmogus privalo „toleruoti” viską, išskyrus tai, ką draudžia įstatymas, ir t.t. ir pan.

Laikoma, kad žmogus, kuris neatitinka kurios nors pageidaujamos savybės, yra „brokuotas” ir atitinkamai smerktinas. Vienos ar kitos žmogaus pažiūros, jų raiška ar poelgiai hiperbolizuojami tiek, kad visa kita nėra svarbu, tarkim, jis gali parašyti gerą kūrinį, tačiau šis nebus vertinamas vien dėl autoriaus politinės priklausomybės, suvokiant politinę priklausomybę pačia abstrakčiausia bei plačiausia prasme – ne tik kaip dalyvavimą rinkimuose ar kitą aktyvią politinę veiklą, bet ir balsavimą, pažiūrų sistemą, sąsajas su vienais ar kitais politiniais veikėjais ir t.t.

Totalitarizmas – prieš asmenybės autonomiją nukreipta ideologija – negali pasiūlyti kažko teigiamo, net jei siūlomos alternatyvos iš pažiūros patrauklios (pvz. šeimos stiprinimas vs. gender politika, tradicinės vertybės vs. globalizmas ir t.t.).

Ką bandė pasakyti Vytautas ir ko dauguma jo pasisakyme nesuprato, yra nenoras priklausyti jokiai struktūrai, kurios pamatinis tikslas – totalitarizmas.

Aš neteigiu, kad Vilniaus forumas ar Pro Patria išties siūlo totalitarizmą, nes nesu tiek gerai susipažinusi su jų veikla bei tikslais. Šio aspekto kol kas išvis nevertinu, tačiau visuotinė „vienos tiesos” paradigma yra daugiau nei akivaizdi ir šia prasme aš galiu tik gerbti tą, kuris atsisako asmenybės kaip unikalios vertybių sistemos sunaikinimą laikyti siekiamybe.

Man kaip laisvos valios ambasadorei ir užkietėjusiai demokratei, per prievartą sukurta šeima yra toks pats atgrasus dalykas kaip per prievartą vykdomas nulytinimas, o reikalavimas būti patriotu toks pats nesuvokiamas bei atgrasus kaip reikalavimas būti globalistu.

Esu buvusi liberale, esu balsavusi už TS-LKD, esu dariusi dalykus, kurių šiandien kartoti nebenorėčiau. Mano pažiūros keitėsi ne vieną ir ne du kartus, kai kurie mano poelgiai man pačiai atrodo verti pasmerkimo. Bet… kas aš būčiau be savo unikalių klaidų ir unikalių būdų jas ištaisyti? Kas aš būčiau be galimybės nuspręsti, kas man atrodo teisinga ir – galų gale – be galimybės pasielgti neteisingai?

Totalitarizmas kaip doktrina teigia asmenybės nevertingumą – negalėjimą būti savarankišku. Asmenybės pavergimas pateisinamas tikru ar tariamu ydingumu, kurio neva galima išvengti neleidžiant vystytis savarankiškai.

Tačiau pasaulis be asmenybių yra ne kas kita kaip mėsa be druskos – galbūt įmanoma tai pakęsti, bet ar galima to norėti?

Dėl to niekados nesutiksiu su sakančiais, kad yra „geri” totalitaristai ir „blogi” totalitaristai – sielos vagis negali būti geras.

O politinė „tikrovė” negali užgožti realybės, kurioje žmonės nėra ir negali būti tik vienokiam ar kitokiam politiniam veikimui pavergti subjektai.