Viena tokia ryža aktorė, kuriai šiaip nejaučiu nei mažiausios simpatijos, pasakė netikėtai gerą mintį, kad sovietmečiu vaikas būdavo laikomas žmogumi nuo tada, kai pradeda rūkyti ir gerti. Liūdna, bet, galėčiau pridėti, ne tik sovietmečiu. Forma rafinuotesnė, bet ir dabar vaikas iš esmės nelaikomas žmogumi; arba tik iš dalies žmogumi.
Turbūt kitaip ir negali būti – esame taip išauklėti.
Nors laikas nuo laiko pasigirsta kalbų apie prieraišios tėvystės privalumus, apie pagarbą nuo gimimo, bet greta to visados yra viską nubraukiančios bendravimo su vaiku taisyklės, kurios tiesiog neįsivaizduojamos santykyje su kitu suaugusiuoju, t.y. „tikru žmogumi”.
Viena populiari idėja, kuri man visados keldavo lengvą nuostabą, yra „ribos”. Pagal tą idėją, vaikas turi žinoti ir laikytis tėvų vienašališkai nubrėžtų ribų. Labai svarbu, kad ribų negalima nei keisti, nei peržiūrėti. Jei tėvai pasakė „ne”, teisės į apeliaciją nėra. Gebėjimas laikytis „ribų”, kad ir kaip tai skaudintų vaiką, laikomas tinkamu auklėjimu.
O dabar įsivaizduokime tokias „ribas” santykyje su kitu suaugusiuoju. Na kad ir labai primityvioje situacijoje: pora susitaria eiti pavalgyti picos, bet pakeliui vienas jų prisipažįsta labiau norintis sušių. „Ne, mes susitarėme, kad eisime picos,” – griežtai nukerta antrasis. Ribos išlaikytos, bet… Koks jausmas? Kaip mes įsivaizduojame tolesnį šių žmonių bendravimą? Ar jie maloniai šnekučiuojasi, valgydami picą? O gal vienas jų jau svarsto apie skyrybas, gerklėje stringant nenorimam picos gabalui?
Ir ši situacija tik iš dalies atspindi įprastas „ribas” vaikui, nes yra dedamoji, kurios su vaiku dažniausiai net nėra, – bendras susitarimas. „Ribos” vaikui paprastai yra tai, kas taikoma vaikui, neatsižvelgiant į jo asmenybę bei nuomonę ir kartais dar paskaninant pavadinimu „susitarimas”. „Mes susitarėme,” – sako modernesni tėvai, turėdami mintyje, kad jie pasakė, o vaikas, kaip silpnesnis, nesiginčijo.
Galios primetimas vaikui yra įprasta bendravimo su vaiku norma, kurios nenormalumą suvoki tik tada, kai mintyse vietoj vaiko pastatai kitą suaugusįjį, o dar geriau – save.
Savaime suprantama, kad gyvenime yra „ribos” ir šiaip jau tiek vaikai, tiek suaugusieji jas jaučia. Mes visi žinome, kad negalima eiti per raudoną šviesoforą arba vėluoti į darbą. Žinome, kad būtina sumokėti už elektrą ir tinkama pasisveikinti su kaimynu.
Tačiau mes, suaugusieji, neturime „ribų” kaip dresūros pamokų, kai kažkas leidžiama arba draudžiama vien dėl to, kad to nori kažkoks kitas asmuo, pvz. sutuoktinis. Įsivaizduokime, kad grįžus namo 21 val. mūsų sutuoktinis ima ir nubrėžia „ribas”, kad būtina grįžti iki 20 val. Daugumos reakcija turbūt bus teisėtas pasipiktinimas.
Taigi, bendravimas su vaiku yra sąžiningas tada, kai jis tiek, kiek tai įmanoma, priartėja prie suaugusiųjų bendravimo. Nes vaikas juk ir auginamas tikslu tapti suaugusiuoju.
Paremkite teksto autorę per PayPal.