Rizikos, perkant nekilnojamąjį turtą

Šį įrašą paskatino viena diskusija, kurios metu supratau, kad, nepaisant puikaus kolegos Mariaus darbo, Lietuvoje vis dar per mažai šviesaus proto žmonių kalba apie tai, ką iš tikrųjų reiškia nekilnojamojo turto pirkimas – tiek už paskolą, tiek be paskolos.

Nes net ir tie žmonės, kurie kitais atvejais yra racionalūs, kalbant apie NT tampa kniaukiančiais kačiukais – moterys nori persidažyti sienas išsvajota persikine spalva, vyrai mano, kad bus galima legaliai instaliuoti palikuonis tik tada, kai parves jų gimdytoją į nuosavą būstą, persikinėmis sienomis.

Užtat pirkdami NT žmonės dažnai svarsto ir domisi mažiau nei pirkdami šaldytuvą, ką puikiai iliustruoja butų/namų/kotedžų pirkimas „pagal projektą„.

Įsivaizduokite, kad nueinate į automobilio saloną, pasakote, kad Jums reikia tokio ir tokio automobilio, o salono vadybininkas parodo techninę dokumentaciją ir pasako, kad automobilis bus pagamintas po metų, bet va, Jūs jau galite už jį sumokėti. Manau, kad tokiu pasiūlymu būtų patenkinta labai nedidelė dalis pirkėjų.

Tuo tarpu, kalbant apie NT, žmonės taip ir daro – perka „projektus„, kai dar net nėra aišku nei kaip rezultate tas kūrinys atrodys, nei kokios bus kokybės, nei ar apskritai bus pabaigtas (rangovai ne taip jau retai bankrutuoja).

Išleisti didžiąją dalį savo (ar net skolintų) pinigų už daiktą, kurio dar nėra, yra švelniai tariant naivu. Bet tai, kas kitais atvejais būtų laikoma naivumu, perkant NT vadinama „investicija„.

Žodį „investicija“ žmonės naudoja net nepasigūglinę, jau nekalbant apie išsamesnes studijas. Todėl pamiršta esminį dalyką, kad investicija yra tai, kas duoda grąžos (vaisius, pajamas ir pan.).

Absoliuti dauguma neskaičiuoja, kokia bus galutinė būsto įsigijimo kaina (su visomis palūkanomis, notaro, banko mokesčiais ir pan.) ir kiek kainuos būsto eksploatavimas. Nežinant šių dviejų parametrų, suplanuoti investicijas  yra elementariai neįmanoma, nes… Labai tikėtina, kad sąnaudos, patiriamos būsto įsigijimui ir išlaikymui, bus didesnės, nei numatoma gauti nuomos suma arba kitokia realizacija.

Kalbant apie realizaciją, yra toks įdomus aspektas, kad kone visi (ypač naujų būstų) pirkėjai šventai tiki, kad, pagyvenus tame būste, jo kaina išaugs. Jie pamiršta, kad būstas po kurio laiko nusidėvės, nebeatitiks naujausių madų ir pan., dėl ko jo kaina logiškai turėtų sumažėti. Ne. Absoliuti dauguma tiki, kad jų „nudrožtas“ butas pardavimo metu kainuos daugiau, nei naujai pastatytas.

Šį jų tikėjimą lengvai pakoreguotų pasidomėjimas kad ir naujų automobilių rinka, kur iš salono išvažiavęs automobilis praktiškai išsyk numeta 30 proc. vertės. Su butais tas skaičius šiuo metu nėra toks baisus, bet iš principo butas iš „antrų rankų“ visados bus pigesnis, nei butas iš „pirmų rankų“. Nes pirkimas iš „pirmų rankų“ yra elementari emocija, noras pasipuikuoti, įsivaizdavimas, kad esi lyg koks užkariautojas… pirmasis.

Nukrypstant, tai čia panašiai kaip su moterimis – dauguma vyrų nori būti pirmi, bet retas – paskutiniu.

Bet visus šiuos argumentus, kad būsto pirkimas nebūtinai bus sėkminga investicija ir kad rezultate gali tekti jį parduoti net ir kelis kartus pigiau, nei įsigyta, būsto fanatikai atmeta konstatavimu, kad „būstą turėti yra saugu„, „šeimai reikia būsto“, „savo būste emociškai jautiesi kitaip“ ir pan.

"Turėti savo būstą yra saugu," - sakė jie.
„Turėti savo būstą yra saugu,“ – sakė jie.

Aš negaliu ginčytis dėl trečiojo argumento, nes tai, kaip jautiesi, dažniausiai priklauso nuo to, kaip suvoki tam tikrą reiškinį. Jei tau atsivesti žmoną, draugus, tėvus ar dar kažką į nuomotą būstą yra „ne lygis„, tai, aišku, kad tu nesijausi komfortabiliai nuomotame būste. Visgi, kalta čia tikrai ne nuoma, o paties psichologinis santykis su ja.

Tačiau kiti du argumentai net ne tai, kad netikslūs. Jie neatlaiko elementariausios kritikos.

Taigi, kodėl turėti būstą nėra saugu?

Pirmiausia, jei perkate už paskolą, tai būsto neturite tol, kol neišmokate paskolos. Hipotekos lakštas, kurį pasirašėte, matyt, net ir neskaitę atidžiai (nors jei ir būtumėte skaitę, tai niekas nebūtų pasikeitę), reiškia, kad bankas, pradelsus mokėti skolą, bet kada gali nutraukti sutartį, parduoti Jūsų būstą už bankui patinkančią kainą, o neišmokėtą dalį išieškoti iš Jūsų ir Jūsų sutuoktinio (bendroji jungtinė nuosavybė!) algos iki gyvenimo galo.

Dauguma žmonių mano, kad šita rizika yra nereali, nes gi:

a) Perkant būstą, įmokama bent 15 proc. būsto kainos;

b) Vėliau dar kažkiek įmokama;

c) Būsto kaina padidėja.

Tai, atrodytų, kaip taip gali nutikti, kad dalis jau išmokėta, būstas pabrangęs, o, pardavus jį iš varžytinių, liekate bankui skoloje?

Pabandysiu paaiškinti. Pardavinėjant būstą iš varžytinių, jo kaina pirmu pardavimu mažinama 20 proc. (nuo rinkos vertės), bet pirmu pardavimu dažniausiai neparduodama. Tokiu atveju kaina mažinama dar ir dar, kol galiausiai parduodama už kokius 60 proc. rinkos vertės.

Bet net ir tai dar skamba nelabai blogai, ar ne? Jūs galvojate: „Ok, 15 įnešiau pirkdamas, dar 10 išmokėjau iki sutarties nutraukimo, parduos už 60, tai liks neišmokėta tik 15 proc. (antras pradinis). Visai nebaisi rizika“.

Ir būtų galima su Jumis sutikti, jei ne tas faktas, kad pagal Civilinį kodeksą pirmiausia dengiamos palūkanos, delspinigiai ir pan., o tik paskutine eile – pagrindinė skola (nuo kurios vis auga palūkanos ir delspinigiai).

Taigi, kalbant paprastai, iš Jūsų išieškomos sumos paprastai skiriamos ne skolai dengti, o palūkanoms, delspinigiams, atsiskaitymui su antstoliu ir pan. Pagrindinė skola nemažėja. Netgi priešingai – ji didėja.  Žmogus (ar net visa šeima) atsiduria tokioje apgailėtinoje padėtyje, kad kiekvieną mėnesį iš jų atimama žymi pajamų dalis, bet… Skola tik auga.

Jau nekalbant apie tai, kad atsiskaitymai pagal banko sutartį paprastai ima „strigti“ esant krizei, t.y. tuomet, kai padaugėja bedarbių, sumažėja darbo užmokesčiai ir pan.

Atitinkamai tuo metu dauguma savo būstų nebeišgalinčių išlaikyti žmonių bando juos parduoti, dėl ko nekilnojamojo turto kainos būna gerokai žemesnės nei paprastai.

Taigi, jei gerais laikais Jūs už butą mokėjote šimtą tūkstančių eurų, tai blogais jį gali tekti parduoti už penkiasdešimt.

Na, bet, sakykime, Jūs esate iš tų laimingųjų, kuriems paskolos net ir nereikia (tėvai davė). Ir tuomet Jūs tikrai saugus. Bankas būsto neatims, antstolis į gerklę neįsisegs. Kokios rizikos?

Daugybė.

Pirmoji ir pagrindinė, kad būstas nebus toks kokybiškas kaip atrodė ir jam prisireiks didelio remonto (anksčiau ar vėliau prisireiks bet kokiu atveju).

Antroji, kad jį atims Jūsų ar sutuoktinio kreditoriai. Šiuo atveju įdomus yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pastebėjimas, kad žalos atlyginimo dydis už sveikatos sužalojimą ar gyvybės atėmimą eismo įvykio bylose dažnai didesnis nei… Smurtinio pobūdžio bylose. Kodėl? Nes kai kreditoriai mato, kad yra turto, tai į gerklę kabinamąsi daug atkakliau. Kam plėšytis, kad prisiteist iš kokio narkomano milijoną? Juk jis jo neturi ir niekados neturės!

Bet jei senutę partrenkė atsakingas šeimos tėvas su gražiu namu užmiestyje… Taip, žmonės, deja, tokie. Jie be skrupulų išvys tą šeimos tėvą su jo mažamečiais į gatvę, kad tik gautų „teisingą kompensaciją„.

Kalbant buitiškai, kaip graži mergina gatvėje vilioja vyrų (įskaitant ir nedorų) žvilgsnius, kaip brangi piniginė vilioja vagių akis, taip nekilnojamasis turtas vilioja visokius lupikautojus. Netgi sprendžiant, ar bylinėtis, advokatai dažnai patikrina duombazes apie priešininko turimą turtą. Ir tas faktas, ar asmuo turi turto, dažnai būna lemiamas, sprendžiant, ar perkelti ginčą į teismą.

Taip, žmonės, deja, yra tokie.

Na ir trečioji – kad būstas sudegs, sugrius, kad į jį pareikš pretenzijas buvę savininkai ir pan.

Esminis skirtumas tarp nuomos ir būsto pirkimo yra tas, kad kai daiktą nuomoji, tai jo esmė yra tarnauti tau. Ir jei jis tarnauja ne taip, kaip nori (pvz. prakiūra stogas), tai tu gali bet kada nutraukti nuomos sutartį ir susirasti kitą tau tarnausiantį variantą.

Kai būstą nusiperki, tai realiai tu tarnauji jam. Kodėl? Nenupjausi žolės – gausi baudą. Neprisidėsi prie bendrųjų išlaikymo išlaidų – bendrasavininkai paduos į teismą. Suges krosnis – taisysi arba šąlsi.

Kai esi nusipirkęs būstą, tu nebegali rinktis, ar tau taisyti stogą, ar keisti krosnį, ar pjauti žolę… Tu tiesiog privalai tai daryti. Tuo tarpu, jei nuomojiesi, tai nutrauki nuomos sutartį ir randi kitą, priimtinesnį variantą.

Taigi, ar tikrai šeimai reikia nuosavo būsto?

Ne, nereikia, nes daugeliu atvejų žmonės, neturintys nuosavų būstų, yra finansiškai saugesni ir gali lengviau prisitaikyti prie kintančių aplinkybių (pvz. iškilus poreikiui persikelti į kitą miestą).

Kita vertus, šis įrašas nėra apie tai, kad įsigyti būstą  yra blogai. Šis įrašas yra apie tai, kad nekilnojamasis turtas yra toks pats turtas kaip bet koks kitas turtas, jis neturi jokios magiškos galios, jo vertė nekyla per amžių amžius, o kartais tokio turto turėjimas gali lemti didelius nuostolius.

Norite pirkti? Pirkite.

Bet nemeluokite savo vaikams, kad taip saugiau ir kiekviena šeima turi turėti savo būstą.

38 atsakymai į “Rizikos, perkant nekilnojamąjį turtą”

  1. Viskas parasyta teisingai, tik vienas klausimas: mokant paskola, terminui pasibaigus (jei viskas gerai) turi buta. Kuriame gali gyventi atejus pensijai, ar parduoti ir tureti uz ka gyventi seneliu namuose/pigesniame mieste/pirkti vaistus etc. Mokant nuoma, ir atejus pensijai, buni isleides tiek pat pinigu (jei ne daugiau), ir neturi kur gyventi. T.y reikia arba deti i kojine/banka dar tiek pat kiek isleidi nuomai kad galetum toliau nuomotis, arba stengtis laiku numirti, arba teisingai aukleti vaikus/anukus (kas sugeba ju uzsiauginti) kad laikytu savo nuomojamam bute. Arba bandyti nuomotis kas iseina is pensijos – kas tiketina nebus taip pat gerai kaip nuosavas butas, turint gslvoj kokios musu pensijos dabar. Asmeniskai man tai buvo pagrindinis argumentas perkant buta, nes vaiku as neturiu

    1. Racijos yra, tik va toks pastebėjimas, kad gali pirkti, jei gali. Bet yra atvejų, kai negali. Aš manau, kad gali, jei paskolos suma neviršija 20 – 30 proc. žmogaus/šeimos pajamų. Ir visai nesvarbu, ką sako bankai.

  2. Parašyta protingai, bet nieko negirdėto. Nors nesu proto bokštas, bet pats pirkdamas butą apsvarsčiau daugelį šitų minusų ir nutariau, kad pliusų daugiau. Vis tiek per mėnesį turi mokėti N sumą arba už nuomą, arba paskolos, o finale, po 20-30 metų, rezultatas būna labai skirtingas – arba turi išsimokėjęs būstą, arba jo neturi. Aišku, bankai gali atimti, jei tik ras progą, bet ir iš nuomojamo būsto savininkas gali bet kada išmesti. O tas pasakymas, kad jeigu nepatinka, tai susirandi kitą būstą, skamba kvailai – pabandyk susirasti gerą variantą, tiek nervų susiėsi, kad gyventi nesinorės.

    1. Nežinau, mes gerą variantą radom per porą dienų. Gal pasisekė. O išmetimas dažniausiai sukelia daug trumpesnį diskomfortą nei sutarties nutraukimas su banku. Aišku, nesakau, kad nereikia pirkti. Sakau, kad nereikia kliedėti, jog NT pirkimas išsprendžia visas problemas. Baisu, bet yra tuo tikinčių.

      1. Visais laikais atsiras tokių proto ubagų, kurie įsivaizduos, kad vienas ar kitas veiksmas (nusipirkti butą/pasidaryti vaiką/etc) yra absoliučiai visų problemų išsprendimo garantas ir neturi jokių neigiamų aspektų. Toks jau pasaulis.

  3. Laba diena,

    puikus straipsnis. Labai buvo įdomu skaityti.
    Manau tikrai aktuali tema šiuo metu visuomenėje ir tikrai sunku rasti paprastai, bet teisingai aprašytus niuansas.

    Mano asmeninė nuomonė – tikrai nėra nieko tokio turėti nuomojamą būstą, tačiau ilgajame laikotarpyje, turint stabilias pajamas, protingai ir detaliai išsinagrinėjus viską būsto pirkimas gali būti ir geresniu variantu.

    Turiu keletą draugų, kurie po 10-15 metų nuomavimo pirko būstą. Kodėl? Suprato, jog per tą laiką jau būtų tikrai išsimokėję paskolą, dabar turėtų turtą. Dar daugiau, visi sutinka, jog dabar laisviau gali daryti, ką nori, nebereikia klausytis nuomininko nurodymų ir t.t.

    Gal tai labai kvailai nuskambės, bet kaip ir minėjote, jog šis straipsnis žvelgia neigiamai į būsto pirkimą. Būtų įdomu paskaityti, kokios būtų jūsų įžvalgos kodėl reiktų pirkti būstą (kaip ir rašiau, turbūt kvaila, prašyti žmogaus, jog rašytų ir prieš savo nuomonę kažką). Kadangi matau, jog turite daug žinių šia tema, manau būtų tikrai įdomu paskaityti. Be to, kažkodėl man nuojauta kužda, jog ir Jūs matote būsto pirkime bent kažkiek ir pliusų.

    Dar kartą ačiū, už įdomų straipsnį.

    1. Sveiki,

      Dėkui už tiek gerų žodžių. Parašysiu gal kada ir tokį straipsnį, nes taip – Jūs esate teisus. Nesu prieš nuosavą būstą. Taip jau sutapo, kad turiu patirties tiek su nuosavu, tiek su nuomuotu būstu. Tai bendras pastebėjimas, kad su nuosavu daugiau reikalų – remontai, renovacijos ir t.t. ir pan. – viskas yra tavo galvos skausmas. Aišku, kaip ir sakėte, pliusu galima laikyti tai, kad, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, bus ką palikti savo vaikams 😀 Taip pat pliusu galima įvardinti Jūsų minėtą aspektą, kad daugiau galimybių pritaikyti būstą sau (nors šiuo klausimu aš nesu labai išranki – man tinka ir mėlyni, ir balti tapetai). Esminė mintis tikrai nėra ta, kad jokiu būdu nepirkti būsto, bet kad realistiškai vertinti tą pirkimą, suvokti, kad išlaidos nusipirkus nesibaigs, suvokti, kad būsto kaina – tai ne tik tas skaičiukas, kuris parašytas skelbime, bet ir palūkanos bankui, mokesčiai notarui, Registrų centrui ir pan. Taip pat suvokti, kad nėra jokių garantijų, kad, įgijus būstą, jo neprarasi. Žmonės turi gana primityvų supratimą, kad, jei jau nuspirkai, tai bus tavo per amžių amžius. Šiuo metu susiklosčiusi teismų praktika neleidžia daryti tokios išvados.

  4. Kodėl visada viskas suabsoliutinama? Kaži ar tokių neįvertinusių savų galimybių ir nusipirkusių būstą ne pagal išgales yra daugiau, nei protingai priėmusių sprendimą ir juo patenkintų? Visada gi girdisi garsiau aimanuojantys nelaimėliai ir iš to paskui daromos absoliučiai neteisingos išvados.
    Kaip daug kas jau sakė: nuomos įmokos ne mažesnės (o kartais ir didesnės) už kredito įmokas. Tai dažnai tikrai geriau pirkti, jei tik išgali. Aš pvz., taip ir padariau. Kadangi galimybės leidžia, dar karts nuo karto įmoku ir didesnes sumas, kad kreditą gražint greičiau. rezultate jau matau artėjančią iįpirkimo pabaigą. Tada turėsiu ir namąą ir tiek pat išmokų būsiu padaręs, kaip ir nuomodamas.
    kas geriau? neturėt tų pinigų ir būsto, ar turėt būstą? kurį kritiniu atveju galiu ir parduot?

    1. Jūs pats ir absoliutinate. Aš tik pateikiau informaciją, kuri man žinoma iš mano profesinės patirties ir kurios dauguma žmonių nežino (nes joks banko vadybininkas šitų niuansų nepaaiškins). O būsto paskolos Lietuvoje neišmoka berods 1/3 ją pasiėmusiųjų, tai skaičius tikrai nėra labai mažas. Priežastys? Žmonės ima tokio dydžio paskolas, kiek „bankas duoda“, o ne kiek galėtų be vargo išmokėti. Būsto paskola, siekianti 40 proc. pajamų, mano giliu įsitikinimu, yra absurdas. Paskolos įmoka neturėtų viršyti 20 – 30 proc. pajamų. Kitaip krizės atveju labai greitai nebegalėsi mokėti įmokų.

    2. Šiaip mane nepaprastai erzina tas žmonių įsitikinimas, kad viskas, ką jie daro, yra labai gražu ir teisinga. Jei Jums nuo to lengviau, mes su draugu taip pat turime būsto paskolą, bet tai aš dėl to nešoku ratelių ir nedžiūgauju, kad čia – nuostabus dalykas. Realizmas šiaip vertinga savybė.

      1. Emmm… O iš kur jūs ištraukėt, kad aš šoku ratelį ir visiems peršu mintį, kad savas būstas yra vienintelis gėris?
        Atvirkščiai, internetuose kaip tik daugiausia kažkaip rašančių, kad nuomotis yra vienintelis gėris 🙂
        O mano postas buvo tiesiog, kad tai netiesa (būtent žodis „vienintelis variantas yra toks ir toks“)

        Kad ir jūsų straipsnyje pilna tokių citatų:
        „Nes net ir tie žmonės, kurie kitais atvejais yra racionalūs, kalbant apie NT tampa kniaukiančiais kačiukais “

        „Absoliuti dauguma neskaičiuoja, kokia bus galutinė būsto įsigijimo kaina “

        Ir t.t. ir pan.

        kažkaip vartojate „absoliuti dauguma“ ir paskui stebitės, kad jūsų straipsnyje kiti ir įskaito, kad jūs viską absoliutinate.

  5. Gal galima daugiau apie 1/3 neismokanciu būsto paskolas? Iš kur tokie duomenys?
    Suprantate, kad kalbame apie milijardus eurų? Kaip tuomet bankininkystė geba funkcionuoti prie tokių nuostolių?

    1. Kaip apskaičiuojate nuostolius? Matyt, pamirštate, kad bankui esi skolingas ne tiek, kiek tau paskolino, o daug daugiau. Taip ir išgyvena. Su pelnais. Nes skaičiuokit pats: Paskolini 50 Lt, o turi grąžinti 100. Tai net jei grąžins 75, tai vis tiek pelnas, nors skolininkas ir neatsiskaitė pilnai. Be to, likusią dalį išsimuši per antstolius per kažkiek tai metų. Ir tada jau bus net ne 100, o pvz. 120 Lt. Bankams sutarties nutraukimai dažnu atveju ekonomiškai naudingesni, nei įvykdymai. O dėl 1/3, tai buvau kažkur skaičiusi prieš metu ar kelis. Dabar neberandu.

  6. Taigi, už jus kalba selektyvine atmintis (klientų patirtys), o ne faktai. Būsto paskolos yra vienas iš saugiausių instrumentų bankams, nes default ratio visame pasaulyje yra labai žemas (žinoma apie išvestinės priemonės kalba neina). Atitinkamai absoliučiai didžioji dalis skolininkų išmoka savo būsto paskolą.
    Bankui ekonomiškai nenaudingiau nutraukineti paskolas anksčiau laiko. Taip gali pasirodyti imant pavienius atvejus arba staigių palūkanų kreivės kilimo atveju. Tačiau pamirštate atidėjinius, kuriems išsaugus tenka mąstyti apie kapitalo didinimą ir rimtus nuostolius.
    Taigi:
    1. Didžioji dalis skolininkų išmoka būsto paskolas
    2. Visi bankai suinteresuoti sutarčių vykdymu.

    1. O Jūsų spėjimai paremti kuo? Apie 1/3 aš skaičiau, ne sugalvojau. Ir pasaulyje gal tai ir saugu, bet ne Lietuvoje, kur paskolos vienu metu berods siekdavo net 50 proc. pajamų, dabar lyg iki 40 proc. Bet tai vis tiek labai daug 40 proc. pajamų atidavinėti 30 m. Civilizuotam pasaulyje, įtarčiau, tokios paskolos dažnai nesiekia net 20 proc. pajamų.

  7. Dar dėl 50, 75, ir 100 Lt.
    Paskolinus 50 ir atgavus 75 gali būti tikru tikriausias nuostolis.
    Žiūrėkit:
    A. Aš bankas paskolinau 50 ir sulygau atgauti 100, o iš tiesų atgavau 75.
    B. As bankas priėmiau 50 depozita (išleidau obligacija) ir pažadėjau grąžinti 80.
    Galų gale likau su 5 nuostoliu.

  8. Mano spėjimai (ne spėjimai šiaip) paremti empyriniais stebėjimais.
    1. Yra Us statistika kur krizės piko metu default rate siekė kokius 10 proc. Ir ten atiduoti raktus yra paprasta ir įprasta.
    2. Jei pažiūrėtume kapitalo rinkoje kiek yieldina įvairių šalių MBs (mortgage backet securities), tai išvada vienareikšme – mažiausios rizikos popierius, nes tikimybė defaultinti mažiausia.
    3. Lt viskas v pozontku. Lb statistika reiktų krapštyti, bet baisiai nesinori per mobilų prieš miegą kvarsinti makaule 🙂

  9. Ne vargšai, viskas gerai su jais. Tiesiog jūs labai pavyzdžius kreivus traukiat pilnai neisigilinus.
    Bet yra ir tiesos jūsu rasymuose. Ačiū, kad rašote.

  10. Labai sunku protingai argumentais diskutuot, kai jūs rašote:
    „O dėl 1/3, tai buvau kažkur skaičiusi prieš metu ar kelis. Dabar neberandu.“ Ir sau leidžiate daryti plačias apibendrinančias išvadas, o iš kitų, kurie nesutinka, reikalaujate konkrečių faktų čia ir dabar…

    1. Aš iš Jūsų nieko nereikalauju, tik sakau, kad lyginti JAV su Lietuva taip pat tikslu kaip lyginti Ugandą su Lietuva. Man nepanašu, kad šios valstybės būtų panašios ekonomine, socialine ar kokia kita prasme. Aš visiškai sutinku, kad galimai JAV, Norvegijoje, Vokietijoje ar dar kur būsto paskola yra saugus sprendimas. Bet kai kalbam apie LT realijas, tai turime vertinti, kad, visų pirma, būstų kainos yra neadekvačios algoms (sakykim, labai vidutiniško būsto Vilniaus miegamajame rajone kaina siekia beveik 10 m. vidutinę algą), šios paskolos dažnai sudaro labai žymią žmogaus pajamų dalį, dėl ko netekus darbo dauguma neturi jokių šansų jų išmokėti.

      1. Jūs visada „tik sakote“, kad „absoliuti dauguma neskaičiuoja“, „kone visi šventai tiki“ ir pan. ir t.t. O kai paaiškėja, kad na tai švelniai tariant ne visai tiesa, kad iš tikrųjų gerų geriausiu atveju tai tik tarp tų, su kuriais jūs susiduriate darbe (natūralu, nes į teisininkus nesikreipia tie, kurie neturi problemų), tai jau tada „apie tai negirdėjau“, „iš tikrųjų sakiau ne taip“ ir pan.

        1. Ačiū už spėjimą. Išvada toli gražu ne tik iš profesinės patirties. Aš asmeniškai rimčiau pasigilinu pirkdama telefoną nei dauguma gilinasi pirkdami būstą. Nes nu „investicija“.

  11. Lidzita,

    o Stokholme, Vienoje, Londone, Osle būstų kainos adekvačios pajamoms?
    LT yra (gal dar bus) OECD šalis, o jos statistika mortgage default rate yra artima OECD šalims.
    Buvo netvarkos prieš kurį laiką (iki 2008) dėl per didelės kredito pasiūlos globaliai., Dabar visi bankai laikosi prudent lending requirements, ko pasekoje mortgage business yra more or less sustainable.
    P.S. didesnė gresmė yra Italijos NPL negu pavieniai Jūsų klientai negebantys išsimokėti paskolų.

    1. Ar galėtumėte nustoti kartoti „pavieniai Jūsų klientai“? Nes įrašas yra lygtais ne apie pavienius mano klientus, o apie situaciją apskritai. Lyginimas Lietuvos su Stokholmu, Viena ar Londonu atrodo ne ką geriau nei lyginimas su JAV, nes vėl atsiremiam į tą patį – gyventojai turi kitokias pajamas ir kitokias socialines garantijas. O apie tvarumą bankai visados kartoja, kol nepaaiškėja, kad jo nėra. Manau, bus taip bus ir šįkart.
      Ta prasme, nežinau, kaip Jums pasakyti, bet Vokietijoje vidutinė alga lygtais apie du su puse tūkstančio į rankas, Lietuvoje – apie šešis šimtus, bet vartojimo prekių kainos labai stipriai nesiskiria. Ta pats pamąstykite, kokios vokiečio galimybės mokėti būsto paskolą, o kokios lietuvio. Visgi, dažniausiai be paskolos žmonės dar ir valgyti, ir apsirengti, ir vaikus į mokslus išleisti nori. O lietuviška alga viskam elementariai netempia. Ir bandymas tai neigti atrodo tikrai keistai.

      1. Atrodytų logiška, jei nuomos kaina nebūtų bene dvigubai didesnė nei mėnesinė paskolos įmoka.

        1. Paskolos įmoka gali keistis 😉 Kaip ir nuomos kaina. Be to, žmonės dažnai lygina nelyginamus dalyus – nuomojasi vienos kokybės būstą, perka kitos ir sako, kad pirkti pigiau. Dar kitas dalykas, kad nuoma ir pirkimas labai skirtingi dalykai, tai ir kainas lyginti nėra tikslu (panašiai kaip sviesto ir mašininės alyvos). Taip, nuomotis gali būti brangiau, bet tai nepaneigia fakto, kad šis pasirinkimas saugesnis ir praktiškai nereikalauja papildomų investicijų (kaip yra pirkimo atveju).

  12. Bliooot, sitas tekstas yra ryskiai verstas is kitai saliai skirto teksto, arba miksuotas, nes kai kas neatitinka su LT

  13. Rizikos ok, bet man jūsų pasisakymuose akivaizdžiai stinga poros niuansų. Visų pirma Lietuvos būsto nuomos rinka yra siaubinga. Normali, ilgalaikė, saugi nuoma praktiškai neįmanoma – nuo ribotų galimybių pasidaryti kažką pagal savo poreikius ik visokių „Šeimininkų“. Ir dar pasakykit apie didesnes „garantijas“ nei imant paskolą, ar mažesnes išlaidas, net ir nuomojant be mokesčių, kas yra tiesiog norma pas mus. Žinoma, jei jūsų poreikiai nedideli… užtad studentai paskolų būstui ima mažiau.

    Kitas dalykas, kalbėdami apie būsto susidėvėjima, remontavimą, niekur neužsimenat apie žemės kainą, kur sklypas gali kainuoti brangiau nei pats namas, ar žemė su laiku irgi praranda vertę?

    1. Kiek pastebiu, niekas tų žemių daug nebeperka. Nebent labai pasiturintys žmonės, kuriuos išvardyti aspektai apskritai liečia mažiau. Šiaip dabar dominuoja butai, kotedžai arba namai su pora arų žemės, taigi, jokios ypatingos vertės tie sklypeliai dažniausiai neturi (jau nekalbant, kad dauguma jų visai neturi). Šiaip straipsnis neapima visų aspektų, o ir apimti negali, nes čia labiau apie rizikas, o ne apie privalumus. Gal kada bus straipsnis ir apie pirkimo privalumus. Tik tokį rašyti poreikio mažiau, nes „pirk, pirk, pirk“ rėkia bankai, brokeriai ir seneliai. Aš mėgstu paliesti jautrias temas iš kitos pusės. Bet kokiu atveju ačiū už nuomonę.

  14. Straipsnio autoriui:

    1. Nustokite skaiciuoti svetimus pinigus (Lietuviskas bruozas)
    2. Bankas ima tik apie 2% palukanu + euriboras (lietuvos infliacija 3-5%) gal net ir didene prie euro)
    4. pasidomekite kas yra euriboras.
    5. Pasidomekite NT rinka ir kas tai yra pries teigdami jog nekilnojamo turto kaina per amzius neauga.
    6. Neklaidinkite zmoniu straipsniais kurie paremti tik jusu mastymu ir isvedziojimais, atsizvelkite i faktus.
    7. Savo tekste jums tiesiog reikej parasyti, jog Lietuvis visu pirma ateina i banka ir banko klausia, kiek pinigu as galiu gauti? Lietuvis daznu atveju pats neskaiciuoja ir ima maksimuma. Perka busta kuris yra jam labiau prie sirdies ir neatsizvelgia i tai jog jis parduodamas gerokai auksciau vidutines rinkos kainos.
    Perkant busta reikia nusimanyti lygiai taip pat kaip ir perkant automobili, reikia zinoti rinkos kainas ir savo galimybes, ar galesite islaikyti si automobili. Isivertinti situacija, ar su juo vazinesite nuolat, ar jo reikes tik keliems kartams.
    8. Problema ne bankuose, o zmoniu mastyme ir Lietuvio mentalitete pirkti daug, maksimuma…
    9. Jai planuojama isigyti busta Lietuvoje ir gauti pensija Lietuvoje, nuosavas būstas manau yra būtinas. Visai kita situacija užsienyje..

    Sėkmės teksto autoriui.

    1. METINIŲ PALŪKANŲ. O moki 30 m. Padauginkite 2 iš 30. Čia nekalbant apie tai, kad palūkanos kinta ir atskirais momentais siekė net apie 6 proc.

  15. Faktas, kad NT pirkimas nėra savaime saugi ir gera investicija, bet pats straipsnis yra absoliučiai nesamoningas peršant savo kažkokią debilišką nuomonę. Pats klausimas dėl busto pirkimo ‘apsimokejimo’ vertas diskusijos, bet dauguma argumentų ir pats straipsnis tai nuliniai, o autorė tai turbut įsivaizduoja, kad labai išmano NT rinką…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *