Ant mano stalo pagaliau garuoja… puodelis arbatos.
Taip, arbatą geriu tik rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį. Niekados – vasarą arba vėlyvą pavasarį.
Arbata yra ramybė, kūryba, šiluma. Šilumos vasarą nereikia.
Rytoj žada arti trisdešimties, bet netikiu – vasarą baigėsi, ką aiškiai liudija mano arbatos puodelis.
Namuose maloniai vėsu, oras kiek apsiniaukęs, dangus lyg plėvele užtrauktas, katiną vis dažniau matau nebe ant grindų, o ant fotelio, draskyklės – vėsoka ir jam. Nebereikia kaip atgaivos ieškoti šaltų grindų plytelių.
Mintys sukasi. Nors dar nebaigiau pirmojo, jau turiu antrojo romano apmatus. Puiki paskata pagaliau baigti pirmąjį – kūdikį, kurį pradėjau dar 2015 – aisiais ir kuris pagaliau pasiekia tą stadiją, kai… galbūt bus galima jį parodyti. O gal ir ne.
Matysiu, kaip klostytis nenuspėjamos gyvenimo aplinkybės.
Nemėgstu žiemos, bet ruduo man patinka.
