Šeimų maršas: Kitokia nei kitos diena

Esu viena tų, kuri dėl nenumatytų kliūčių, Didžiajame šeimos gynimo marše dalyvauti negalėjo. Napaisant to, visa širdimi palaikau organizatorius ir dalyvius. Stebiu tą burzgiančių monstrų virtinę autostradoje ir veide nušvinta nuoširdi šypsena.

Ne dėl to, kad manau, jog nereikia gėjų gydyti (kaip interpretavo su liberalizmu flirtuojanti draugė) ir net ne dėl to, kad labai vertinu nešvankius Orlausko anekdotus.

Išties Didžiajame šeimos gynimo marše, kaip bet kuriame didesniame renginyje, bus visokių žmonių ir visokių pasisakymų, tačiau tai, kas yra svarbiausia ir nusipelnė visokeriopos paramos, yra idėja, kad tauta – „antroji Lietuva”, „šunauja” arba „liaudis”, kaip su pašaipa apibūdina lansberginis elitas, – nebenori būti valstybės valdymo paraštėse.

Šie žmonės, dauguma kurių dirba sunkius bei per mažai apmokamus darbus, išseko nuo antrus metus besitęsiančios diktatūros, kurioje pilietinės teisės niekaip nekoreliuoja su pilietinėmis pareigomis. Vienokia ar kitokia schisma  egzistavo turbūt nuo pat Nepriklausomybės, kai dalis gudresnių įsitaisė patogiuose krėsluose ir užsitikrino gana privilegijuotą gyvenimą, o likę turėjo daug ir sunkiai dirbti, tačiau nesulaukė ne tik turtų, bet net elementarios pagarbos iš valstybę valdančių biurokratų.

Ta schizma, įstojus į Europos Sąjunga, tik pagilėjo, nes privilegijuotas „elitas” įgijo daugiau galimybių siurbti ir švaistyti pinigus, o nepriveligijuota „šunauja” pajuto, kad, nepaisant to, kaip greitai bandys bėgti, vis tiek vilksis maratono gale. Ir, blogiausia, kad ne tik jie, bet ir jų vaikai, kurie pirmiausiai neteko nors ko vertų vidurinių mokyklų regionuose, o galų gale ir teisės lankytis pamokose.

Norintiems pamatyti „pirmą” ir „antrą” Lietuvą, vieną dieną reikėtų apsilankyti geresniuose Vilniaus rajonuose, o antrą – Lazdijuose ar Akmenėje. Palyginti, kaip šie žmonės rengiasi, kur lankosi, kokiais automobiliais važinėja, galų gale, kuo užpildo savo pirkinių krepšelį Maximoje.

Bet greičiausiai netgi ne ta protu sunkiai suvokiama ekonominė atskirtis ir skirtingos galimybės, bet būtent žiauri retorika, patyčios iš „vanialinančio” kaimo, nesibaigiantis muštras, kur galima eiti, su kuo bendrauti ir kaip prižiūrėti savo vaikus ar sveikatą, paskatino pavargusį „antrosios” Lietuvos atstovą kilti į taikų protestą, kuris turi potencialo peraugti į kur kas didesnį reiškinį.

Ir, kas įdomiausia, kad tai nėra Lietuvos fenomenas. Europos Sąjunga, savo sandara labai panaši į mūsiškę, braška. Žmonės, auklėti demokratijos ir lygių galimybių dvasia, vis sunkiau pakelia atvirą segregaciją, medicininę diktatūrą ir nepagarbą vertybėms, kurias jie perėmė dar iš savo tėvų bei senelių.

Teisė pačiam tvarkytis savo gyvenimą, pagal supratimą rūpintis sveikata, auklėti vaikus taip, kaip atrodo teisinga, ir megzti bei plėtoti socialinius ryšius yra tie pagrindiniai dalykai, kurie užtikrina autentišką žmogaus egzistenciją ir skiria jį nuo gyvulio.

Kiaulė negali pasirinkti nieko – net patino, kuris ją apvaisins. Katino taip pat niekas neklausia, ar jis sutinkąs būti iškastruotu, sučipuotu ar kažkaip kitaip paveiktu.

Šiuo aspektu žmogaus gyvenimas, kuriame lieka galimybė pasirinkti tik ėdesį ant stalo, vis labiau artėja link veterinarijos standartų ir, savaime suprantama, kelia nusivylimą bei pasipiktinimą.

Nuo per lengvai gaunamų europietiškų popieriukų apsnūdusi „šviesuomenė” šioms tendencijoms abejinga, o galbūt tikrai manosi, kad „kiti”  tiek ir nusipelnę – skiepo pagal grafiką, „vienaragių” mokyklose ir bendravimo gardais bei ūkiais viešose vietose, kad valdžia galėtų sužiūrėti, ar išlaikomi tinkami atstumai ir apskritai, kaip būrai laikosi nurodymų.

Problema šiuo atveju netgi ne pačių nurodymų teisingumas, o muštras besąlygiškai paklusti, logiškai ar etiškai nevertinant to, kas liepiama. Auksinis „šviesuomenės” laisvės standartas, pagal kurį tikroji laisvė pasireiškia įsakymų vykdymu.

Tad ko siekia maršo, kai ko pašaipiai vadinamo faršu, dalyviai?

Ko gero atkreipti dėmesį į nebepriimtinas ir žmogaus orumą žeminančias gyvenimo sąlygas ir tautos pasitikėjimą pamynusių politikų dviveidiškumą.

Galbūt tarp jų įsimaišys ir vienas kitas radikalas, vienas kitas pamišėlis ar mušeika, bet daugumą sudarys tie, kurie tiesiog norėtų laisvai tvarkytis savo gyvenimą.

Visai kaip tie, kurie 1989 m. stovėjo Baltijos kelyje ar 1991 m. rinkosi prie bokšto.

Ne neišprusimas, o bendražmogiškos vertybės suveda žmones į gyvų širdžių grandinę, vienu ritmu plakančią už laisvę.

Kitokia nei kitos diena. Tikėkimės, kad tik pirmoji.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.