Skiepai, vaistai ir kiti baubai

Visuomenėje visados yra dalis žmonių, kurie nesilaiko bendrų normų. Ir aš nemanau, kad tai itin žalinga. Tas pats ir apie skiepus ar vaistų negėrimą – turbūt tai nėra kažkokia tragedija, kol gana nedidelis skaičius „natūralistų“ vengia skiepytis, nesigydo ir… deja, negydo savo vaikų.

Blogiau, kai tokios destruktyvios tendencijos įgyja dideles apimtis.

O skiepų, vaistų ir apskritai gydymo įstaigų vengimas kaip tik pakilime – vis daugiau „natūralizmu“ susižavėjusių žmonių nutaria nesigydyti, neskiepyti vaikų, apskritai neiti pas gydytojus arba, nors ir eiti, bet neklausyti jų rekomendacijų („ką jie ten supranta, aš pats geriau žinau!„).

Facebook.com gausu grupių su klausimais: „Man gydytojas patarė …, bet aš nenoriu. Kaip gydytis?“ ir gausu atsakymų – iš tokių pat savamokslių, eksperimentuojančių savo ir savo vaikų sveikata.

Vienas labiausiai mane šokiravusių atvejų, kai moteris rašė, kad jos žento temperatūra siekia apie 40 laipsnių ir klausė patarimo, kaip natūraliomis priemonėmis ją sumažinti. Kažkas komentaruose patarė išgerti paracetamolio, ko pasekoje buvo visa kaip iškoneveiktas ir grupės administratorių pašalintas, nes pagal grupės taisykles reikia gydytis be vaistų.

Dar pastebiu, kad kai kurios mamos savo postus pradeda atsiprašymais – „nepykite, kad esu skiepijusi savo vaiką iki 3 mėn“ arba „nepykite, bet esu davusi vaikui paracetamolio prieš keletą metų“, kas rodo, kad vaistų nevartojimas arba nesiskiepijimas nėra šiaip laisvas apsisprendimas, tai labiau priklausymo tam tikram sociumui požymis, dėl ko labai svarbu laikytis grupės taisyklių. Kad tas laikymasis gali atvesti iki tragedijos, aiškinti greičiausiai neverta, nes įsitikinimo nesigydyti ar nesikreipti į gydytojus besilaikantis žmogus dažniausiai negali adekvačiai įvertinti savo ar savo vaikų būklės ir kliaujasi patarimais tų, kurie tėra tokie pat savamoksliai eksperimentuotojai.

Bet įdomiau nei šie dažnai iracionalūs įsitikinimai, yra tai – kodėl? Kodėl žmonės taip masiškai pradeda vengti gydytojų bei vaistų?

Ir priežastys, mano supratimu, yra gana rimtos bei keliančios nerimą.

Pirmas dalykas yra kaina. Galbūt daug kas to garsiai neįvardija ir net sau nepripažįsta, bet… gydytis yra gana brangu. Net atmetant visokius kyšius (kuriuos kai kas vis dar praktikuoja), kainuoja tiek vaistai, tiek įvairūs tyrimai, tiek galų gale ir dauguma skiepų. Taigi, turint mažesnes pajamas, gydytis yra… brangoka.

Antras dalykas yra medicinos paslaugų prieinamumas, kuris kiekvienais metais mažėja – eilės pas gydytojus ilgėja, sistema veikia principu „siųsk pas kitą specialistą“ ir t.t. Kol žmogus sulaukia eilės pas visus specialistus, pas kuriuos jį nusiunčia, ir pasidaro visus tyrimus, kuriuos jam pataria pasidaryti, jis… pamiršta, dėl ko gydosi. Žinau keletą atvejų, kai regis ne itin sunkių ligų atvejais žmogus siuntinėjamas vieno gydytojo pas kitą kokius… pusę metų. O jei jam dar reikia atvažiuoti iš toliau? Atsiprašyti iš darbo? Žinoma, tai erzina.

Galų gale yra ir trečias svarbus aspektas – gydytojų bendravimas su pacientais (ne klientais kaip vis populiariau sakyti). Jei žmogus patiki savo sveikatą kažkam kitam į rankas, jis nori bent jau kažkokios empatijos, įsiklausymo, galų gale, paaiškinimų ir nuraminimų dėl paskirtojo gydymo bei ligos perspektyvų. Bet ar to sulaukia? Žinoma, dažniausiai ne. Nes gydytojas turi atsikratyti pacientu plius minus per 15 min. Detaliam pokalbiui laiko neužtenka.

Na ir ketvirtasis aspektas – formalizmas, kurio esminis tikslas išvengti ieškinių gydytojams, tačiau mažiau išsilavinusiems žmonėms tai kelia nerimą, tarkim, reikalavimai pasirašyti, kad pacientas sutinka su gydymu ir prisiima visą atsakomybę. Kaip žmogus, nieko neišmanantis apie mediciną, gali prisiimti kokią nors atsakomybę už gydymo rezultatus? Juk būtent dėl to jis ir eina pas specialistą. Esant įtarimų, kad gydymas buvęs netinkamu, normaliu atveju klausimas turėtų būti ne tai, ar pacientas pasirašė, kad su tuo sutinka, o ar specialistas viską padarė taip kaip pagal jo žinias ir kvalifikaciją turėjo padaryti.

Taigi, aš vertinčiau, kad vis didesnio žmonių skaičiaus pasitraukimas nuo oficialios medicinos ir vietoje to „sveiko gyvenimo būdo“ praktikavimas, gydymasis homeopatinėmis priemonėmis ar netgi ėjimai pas visokias žolininkes ir t.t. didele dalimi sąlygoti pačios medicinos, kuri tampa vis labiau nuasmeninta, sukomercinta ir elementariai nepatogia.

Dėl to vienintelis būdas spręsti masinio nesigydymo problemą yra organizuoti gydymą taip, kad tai sukeltų kuo mažiau diskomforto ir reikalautų kuo mažiau lėšų, bet… Tendencijos yra priešingos.

Esant tokioms tendencijoms nesigydančiųjų matyt daugės, o mums teks ne tik prisiminti tokias seniai pamirštas ligas kaip tymai, bet ir persirgti naujomis, kurios keičiantis etninei ir rasinei gyventojų sudėčiai yra neišvengiamos.

Vienas atsakymas į “Skiepai, vaistai ir kiti baubai”

  1. Na tymų epidemija siaučianti dabar Lietuvoje atėjo iš Ukrainos – dėl suprantamų priežasčių (gi ukrainofilija) tai ne akcentuojama. Moteris iš Visagino apsilankė pas giminaičius Ukrainoje. Ukrainoje medicina atsilikusi, siaučia tymų epidemija ir šitą ligos užkratą parvežė į Lietuvą. Gi Lietuvoje „ekologiniai natūralistai“ tėvai nusprendė girdi skiepai kenkia, tad ir nuo tymų tarp viso ko nebeskiepija…. Nuoširdžiai bijau vaikų mirčių.
    Situacija yra kur rimtesnė – kiek ten „čiučmėkų“ Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai priimti, 1105? Nenustebsiu jei su jais atkeliaus ir senai pamirštos ligos, skiepų nuo kurių „ekologiniai natūralistai“ tėvai savo kūdikių nepaskiepijo. Aš tą neskiepijimą bausčiau net iki ikalinimo, va čia aš pritariu vaikų atėmimui iš durnių, kurie savo vaikų sveikatą stato į pavojų prisiskaitę apie velniai žino iš kur prisigalvotą skiepų baimę. Toliau sutinku su tuo ką parašėte, eilės poliklinose milžiniškos – nėra noro net kreiptis. Ką ten Veryga reformuoja – neaišku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *