Tikrais faktais paremta istorija apie tai, kaip valstybė naudojasi technologijomis dėl to, kad galėtų mus sekti.
Ir kaip seka dėl to, kad galėtų kontroliuoti.
Kiek laisvės yra gyvenime žmogaus, kuris gali būti bet kada matomas ir girdimas – net savo paties namuose?
George Orwell dar 1954 m. knygoje „1984 – ieji” rašė apie ekranus partijos narių namuose, per kuriuos ne tik transliuojama, bet ir stebima. Ir kaip paskui tie, kurie neįtinka partijai, ištrinami iš istorijos.
Šiuo metu tokie ekranai yra didžiosios dalies pasaulio gyventojų namuose. Pas visus tuos, kurie turi nešiojamuosius kompiuterius, mobiliuosius telefonus ar planšetes.
Mes visi esame stebimi.
Kartais tai aiškinant mūsų pačių saugumu, nors kuo daugiau apie mus žinoma, tuo mažiau saugumo mes turime. Nes tos žinios bet kada gali būti panaudotos tam, kad mums pakenkti.
Kai pradėtos įrenginėti kameros gatvėse, aš buvau viena iš nedaugelio sakanti, kad tai ne dėl saugumo, o dėl to, kad žinoti visų maršrutus.
Bet žmonės džiaugėsi esą bus lengviau išaiškinti vagystes.
Lygiai taip pat amerikiečiai buvo linkę toleruoti slaptas sekimo technologijas siekiant išvengti terorizmo.
Paradoksas yra toks, kad jei žmogui atvirai pasakytum: „Mes pastatysime tavo miegamajame valstybės atstovą, kad jis tave stebėtų visą parą ir užtikrintų, kad pas tave niekados neateitų teroristai”, tai jis greičiausiai tokio varianto nė nesvarstytų. Atiduoti visą savo privatumą dėl hipotetinio saugumo? Nesąmonė!
Bet kai tai pasakoma šiek tiek subtiliau, leidžiant tikėtis, kad būsi stebimas ne visados, ne privačiausiose vietose, o gal ir išvis nebūsi stebimas, arba tie stebėjimo rezultatai niekur nebus naudojami, jis linkęs priimti tokį pasiūlymą.
Filmas, kuris priverčia susimąstyti, ar protinga aukoti realų privatumą dėl hipotetinio saugumo.