Seimui svarstant naujojo Darbo kodekso projektą, spauda pranešinėja apie tai, kaip dabar bus sunku eiliniam Lietuvos baudž… dirbančiajam . Ir aš jau net sulaukiu klausimų, ar tas naujasis kodeksas tikrai toks blogas kaip rašoma.
Į šį klausimą galėčiau atsakyti „nežinau”, kadangi su projektu išsamiai susipažinusi nesu. Kita vertus, galiu pasidalinti bendrais pastebėjimais, kuriems išsami projekto analizė nebūtina.
Senokai supratau, kad tas tikslas, dėl kurio nuspręsta priimti naują kodeksą, pamirštas pačiose pirmose stadijose ir naujasis kodeksas bus toks pat socialistinis jovalas kaip ir jo pirmtakas.
Galbūt todėl, kad Lietuvos dirbantieji nepasirengę kitokiam gyvenimui, kitokiai darbo rinkos sampratai ir kitokiam darbo santykių turiniui. Arba tiesiog todėl, kad taip žviegia profsąjungos, iš tikrųjų atstovaujančios labai mažą (ir daugeliu atveju tikrai ne kvalifikuočiausią) dirbančiųjų dalį.
Be to, patys profsąjungų atstovai didžiąją gyvenimo dalį dirbo LTSR, kur buvo normalu ir įprasta, kad viską nustato valstybė. Todėl toks dalykas, kad darbdavys gali susitarti su darbuotoju be valstybės „parėdymo” jiems yra nesuprantamas. Ir jie mano, kad jei nebus kur nors parašyta, kiek reikia dirbti, kur dirbti, už kokią sumą dirbti, tai įsivyraus baudžiava ir daugelis turės dirbti nuo ryto iki nakties be laisvadienių ir poilsio petraukėlių. Ir dar galimai už dyką.
Taigi, profsąjungų atstovai, rėkdami apie visokias lengvatas įvairioms dirbančiųjų grupėms ir visokias garantijas atleidžiamiems iš darbo, manosi gelbėjantys Lietuvą nuo įbaudžiavinimo.
Bet ar tikrai laisva darbo rinka reiškia baudžiavą? Ar tikrai vien tai, kad darbo kodekse neliks tam tikrų garantijų ir lengvatų reiškia, jog darbdaviai ims išnaudoti darbuotojus? Manau, kad ne. Ir, mintyse jau regėdama piktą eilinio „profsąjungininko” veidą, paaiškinu, kad darbuotojo vertę lemia pats darbuotojas, o ne koks nors kodeksas.
Jei darbdavys matys, kad darbuotojas dirba gerai, tai ir be jokio kodekso bus suinteresuotas išlaikyti jį savo bendrovėje, kas reiškia, kad sudarys jam lanksčias sąlygas, kels darbo užmokestį, paaukštins pareigose ir t.t. ir pan. Jei darbdavys matys, kad darbuotojas dirba blogai, tai, nepriklausomai nuo to, kas parašyta kodekse, galvos, kaip jo atsikratyti. Ir sugalvos, galų gale.
Nors dabar galiojantis kodeksas numato didžiausius sunkumus atleisti darbuotoją iš darbo ir įtvirtina eilę visokių „kompensacijų” (didžiulės išmokos, ilgi įspėjimo terminai ir pan.), tačiau kiek žinote atleistųjų, kurie gavo kodekse nustatyto dydžio išeitines išmokas?
Man tekę girdėti apie įmones, kurios, priimdamos darbuotoją į darbą, liepia pasirašyti du prašymus – priimti ir atleisti iš darbo. Tik antrąjį – be datos. Va taip darbdaviai sprendžia biurokratines atleidimo iš darbo problemas.
Kalbant apie bet kokį reglamentavimą, reikia suprasti, kad popierius yra popierius, o realybė lieka realybe. Verslas suinteresuotas dirbti efektyviai, kam būtini kvalifikuoti darbuotojai. Dėl to joks straipsnis nesutrukdys verslui atsikratyti neefektyvaus darbuotojo.
Kuo daugiau garantijų tam tikrai grupei (tėvams, priešpensijinio amžiaus asmenims ir pan.), tuo ta grupė mažiau konkurencinga, nes darbdavys žino, kad turės sudaryti išskirtines (lyginant su kitais darbuotojais) sąlygas ir turės problemų atleidžiant iš darbo, jei darbuotojas nepateisins lūkesčių.
Išvados? „Diskriminaciją” darbo rinkoje sąlygoja diskriminacinis reglamentavimas. Įstatymų leidėjas diskriminuoja efektyvius darbuotojus, prioritetą teikdamas ne tiems, kurie geriau dirba, o tiems, kuriems labiau reikia „pagalbos”. Tuo tarpu verslas suinteresuotas pelnu, o ne pagalba, dėl ko diskriminuoja tuos „reikalingus pagalbos”.
Ir aš matau tik vieną išeitį, kad ta diskriminacija baigtųsi – valstybė turi suprasti, jog darbdavys neprivalo laikyti darbuotojo darbe vien todėl, kad jis yra senas, turi vaikų ar kitokių problemų. Ir kad visi tie požymiai nėra pagrindas sudaryti geresnes darbo sąlygas nei kitiems dirbantiesiems.
Dirbantysis turi susirasti jo poreikius atitinkančią darbo vietą, o ne darbdavys pritaikyti darbo vietą prie specifinių dirbančiojo poreikių, dėl kurių dažniausiai net nebūna tartąsi įsidarbinant (nėštumas, gimdymas ir pan.).
Žmonių santykiai geriausiai klostosi tada, kai juos reglamentuoja tarpusavio laisvas susitarimas, o ne kažkoks kažkieno primestas teisės aktas. Ir kiekvienas suaugęs sveiko proto žmogus turėtų gebėti susitarti dėl jam priimtinų darbo sąlygų, nes jei pats žmogus nežino savo vertės, poreikių ir galimybių, tai koks teisės aktas gali jam tai padiktuoti?
Tačiau, grįžtant prie esmės, naujasis darbo kodeksas bus ne ką mažiau socialistinis nei buvęs, taigi tie, kurie tingi patys galvoti, galės ir toliau tikėti esą juos saugo tas kodeksas. Vietomis apsaugos gal ir sumažės, tačiau tikrai ne tiek, kad tai turėtų esminės įtakos darbo santykiams.
Vadinasi, darbdaviai ir toliau turės galvoti, kaip „išradingai” atsikratyti jų netenkinančių darbuotojų, o darbuotojai ir toliau negalės susitarti dėl jiems priimtinos darbo laiko trukmės ir kitų sąlygų. Dviejų privačių subjektų santykyje esminį vaidmenį atliks valstybė, diktuojanti, koks turi būti dirbančiojo ir jo darbdavio susitarimas.
Aišku, kad žiniasklaida šiek tiek tirština spalvas 😀 Juk LT dirbantieji nei buvo nei bus įbaudžiavinti, nes jau seniai įpratę rūpintis savimi ir susiranda jų poreikius atitinkančias darbo vietas : vieni – kasmet besipučiančiame valstybės tarnybos aparate, kiti – svečiose šalyse 😀 Gi jūs, Lidžita, spalvas kiek sumaišėte : juk ŽVIEGIA LT darbdaviai (trūksta darbo jėgos ! bukos LTSR profsąjungos trukdo liberalizuoti darbo santykius !), tuo tarpu LT profsąjungos ne tik nežviegia, bet daugelyje ūkio šakų leidžia paskutinį kvapą dar kartais neorganizuotai, tyliai kažką pavapendamos (pvz., 1 mokytojas iš 10 trečius metus bando į savo darbdavio – butkevičiaus ausį įšnabždėti, kad nebepajėgia „iš idėjos” su 35 mokinių klasėmis ištempti iki tolstančios pensijos fiziškai, dvasiškai ir finansiškai, o kitą darbą randa tik Norvegijoj ar DK …) Tad valstybė funkcionuoja pakankamai sėkmingai : piliečiai sau, įstatymai ir kitos popierinės tvarkos – sau, t.y. pagal piliečių supratimo (ir susikalbėjimo) lygį 😉
Aš siūlyčiau pažymėti, kad valstybė yra gana specifinis darbdavys ir daugelį darbina visgi ne valstybė, o verslo sektorius. Kad mokytojų darbo sąlygos neteisingos, aš sutinku, bet kieno jos teisingos – medikų, policininkų? Valstybė yra pats blogiausias darbdavys. Visados tą sakiau. Ir aš manau, kad neteisinga, jog mokytojai laikomi darbuotojais, nes aš manyčiau, kad visi dirbantieji valstybei turėtų būti laikomi valstybės tarnautojais. Visgi taip nėra. Mokytojų ir kitų „biudžetininkų” darbo sąlygos yra visai atskira tema, kurios realiai šis kodeksas net nelabai liečia.
bet DK – vienas, ir galiojantis visiems ! o kadangi biudžetinis sektorius kai kurias svarbias paslaugas teikia privačiajam sektoriui bei – svarbiausia – išlaikomas VISŲ mokesčių mokėtojų, apie biudžetininkų darbą visais aspektais būtina kalbėti (ir labai kritiškai/atsakingai, ir ne tik DKodekse), argi ne ?
Su biudžetininkais apskritai yra ta problema, kad dalis jų laikomi valstybės tarnautojas (dirba pagal Valstybės tranybos įstatymą ir DK subsidiariai), dalis – statutininkais (statutai ir DK subsidiariai), o dalis darbuotojais (DK). Tai apskritai jiems reglamentavimas gana skirtingas.Bet visgi nekompetencija ir biurokratizmas man atrodo atsiranda ne dėl darbo teisės normų, o dėl to, kad prikurta nereikalingų institucijų, beprasmių darbo vietų ir žmogus dirba tiesiog, kad gauti algą. Jis net nebando suprasti, ką konkrečiai jis ten daro, nes jokio logiško paaiškinimo nėra. O sprendimas čia matyt tik institucionalizavimo mažinimas ir dirbančiųjų kaita. Kad žmogus galėtų gerai dirbti, jis turi atlikti kažką prasmingo, o ne imituoti darbą.