„Teisingųjų“ gydymas „neteisingųjų“ sąskaita

Vokiečiai vardan arijų sveikatos persekiojo ligas neva platinančius žydus. Dėl to paties atlikinėjo su jais sveikatą žalojančius ir neretai mirtimi pasibaigdavusius medicininius eksperimentus. Šiurpu matyti, kad pamažu šios praktikos atgimsta. Tiesa, kol kas rafinuotesnėmis formomis.

Vyriausybė, kuri neva dėl mūsų sveikatos baigia sunaikinti ištisus verslo sektorius, o žmogaus teises jau pamynė žemiau grindjuostės, nutaria, kad labai gera idėja gydyti tik „teisingus“ – pasiskiepijusius. Nors „neteisingieji“ lygiai taip pat moka mokesčius.

Ta pati Vyriausybė tiekia nemokamą maitinimą pabėgėliams, kurie irgi nesutinka skiepytis bei nemoka jokių mokesčių. Tačiau jiems, kitaip nei šios valstybės piliečiams, kažkokios žmogaus teisės dar galioja; galbūt netgi Konstitucijos 53 straipsnis, nustatantis valstybės pareigą rūpintis žmonių sveikata, laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus – visiems, o ne tik skiepytiems piliečiams. Keista, bet būtent Lietuvos Respublikos piliečiams šis straipsnis greičiausiai nebegalioja – kaip kitaip paaiškinti viešus aukščiausių valstybės vadovų grasinimus nebegydyti, nemokėti ligos išmokų ir apskritai palikti nepasiskiepijusius „pastipti“?

Sakote, gal su tokiomis kalbomis paskubėta? Gal valdantieji pamiršo, kas parašyta Konstitucijoje, ir, patarti raštingesnių patarėjų  ar sekretorių, atsitrauks nuo antikonstitucinių nuostatų įvedimo?

Galbūt.

Tačiau pažiūrėkime į tai, kaip valstybė rūpinasi žmonių sveikata – visų žmonių, o ne tik tų, kurie egzotiškai suslogavo.

Taigi, atsiritus pirmąjai „bangai“, buvo uždarytos ligoninės ir žmogus, sergantis limfoma, ilgą laiką diagnozuotas bei gydytas… telefonu. Kaip galite įtarti, ne itin sėkmingai. Šnekant sąžiningai, absoliučiai nesėkmingai. Kadangi vėžio, kitaip nei egzotiškos slogos, nei diagnozuoti, nei gydyti telefonu neįmanoma; ir namų areštas pasveikti nepadeda.

Tačiau šioje „drąsioje“ valstybėje neatsirado  nei vieno nors kiek drąsesnio mediko, kuris garsiai pasakytų šią paprastą tiesą – egzotišką slogą telefonu gydyti galima, bet daugumos kitų ligų – ne.

Liga įsisenėjo, gydymas nedavė rezultatų ir štai… žmogus pasiunčiamas velniop, t.y. numirti. Informuojamas, kad jam jau gali padėti tik stebuklas ir paleidžiamas namo laukti paskutiniosios. Jokių didvyriškų pastangų gelbėti gyvybę, jokių išlaidų, siekiant suteikti visą įmanomą pagalbą. Elementarus išskaičiavimas ir abejingumas.

O kai šiam vargšui žmogui prireikia pagalbos iš sistemos, kuri jį atmetė kaip „neperspektyvų“ bei „nevertą išlaidų“, jam patiekia štai tokius „skanėstus“:

Pastebėtina, kad tokie „skanėstai“ patiekiami iš esmės visiems Lietuvos ligoniams, pradedant vaikais ir baigiant vėžininkais. Vėlgi – per eilę metų, kai iš pacientų atvirai tyčiojamasi šeriant juos tuo, ko padorus ūkininkas neduotų paršui, neatsirado pakankamai drąsaus mediko prabilti apie šią siaubingą praktiką ir apie tai, jog mityba yra svarbus sveikatos atstatymui faktorius.

Iki karantino, pavertusio ligonines uždarais poligonais, artimieji dar galėjo pasirūpinti alkstančiais ligoniais ir pristatyti ko nors valgomo. Dabar sergantieji gali pasirinkti tik badą arba pasibaisėtiną ligoninės pašarą.

Tačiau mes vis tiek turėtume tikėti, kad viskas, kas daroma, dėl mūsų sveikatos, tiesa?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *