„The remains of day“ (liet. Dienos pėdsakais) – apie profesijai paaukotą gyvenimą

Pirmą kartą bandau pristatyti ir filmą, ir knygą, tačiau šiuo atveju abu kūriniai panašiai verti dėmesio.

Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“ beveik atsitiktinai atsidūrė ant mano stalo ir net negalėčiau pasakyti, kad simpatija šiam kūriniui buvo spontaniška. Iš karto pamėgti šį romaną sudėtinga tiesiog todėl, kad skaitydamas jautiesi lyg kalbėtumeisi su XIX a. anglų lordu – tu paklausi, kur tupinykas, o jis, prieš atsakydamas, dar papasakoja, kada jis pastatytas ir koks ten matosi peizažas.

Tačiau sulyg kiekvienu puslapiu vis aiškiau supranti, kad toks pasakojimo stilius pasirinktas ne dėl autoriaus polinkio tuščiažodžiauti (kad autorius tokio polinkio neturi, labai gerai įrodo kita jo knyga – „Neleisk man išeiti“), o tiesiog tam, kad suprasti, kaip mąsto tas profesinėje veikloje pranykęs žmogus – su livrėja, bet… be veido. Žmogus, kuris visados ras laiko išblizginti stalo sidabrą, tačiau nespės atsisveikinti su gretimame kambaryje merdinčiu tėvu.

Herojaus gyvenimas – nesibaigianti liokajiška rutina, kuria jis pats džiaugiasi ir didžiuojasi, manydamas, kad tokiu būdu prisideda prie didžiųjų pasaulio įvykių. O kaip gi kitaip – juk dvare, kuriame tarnauja, renkasi visa Europos tarpukario grietinėlė, sprendžianti, ką daryti su nacistine Vokietija ir sykiu brazdinanti jo išblizgintais įrankiais ir besimėgaujanti jo parinktais vynais.

Herojus neabejoja savo šeimininko pasirinkimais netgi tada, kai šis ima remti nacistinę Vokietiją ir atleidžia porą žydaičių – tiesiog dėl jų tautybės. Ištikimasis liokajus yra tikras, kad ponai žino kažką, kas jam ir kitiems mirtingiesiems nepasiekiama, tad… Kokias jis galėtų daryti išvadas apie jų sprendimų teisingumą?

Horizonte pasirodžius moteriai, kuri beveik atvirai demonstruoja šiltus jausmus, ponas Stivensas stengiasi ją ignoruoti, šeimą ir jausmus laikydamas kliūtimi karjerai. Ignoruoja tol, kol ši moteris išteka už kito – ir netgi gerokai po to.

Tačiau viskas keičiasi – nacistinė Vokietija pralaimi karą, jo šeimininkas griežtai pasmerkiamas ir galų gale miršta, į dvarą atvyksta naujasis jo savininkas, kurio įgeidžiai ir preferencijos nebėra tokia įprasti ir aiškūs. Dvaro didybės laikai lėtai teka į užmarštį.

Tapęs tuščio dvaro liokajumi, ponas Stivensas vis daugiau ima galvoti apie savo gyvenimą, jo prasmę, apie klaidas, kurių… nepadarė, nes tiesiog niekados nebandė priimti kokių nors sprendimų.

Pavyzdingas, profesijai paaukotas gyvenimas nebeatrodo toks užtikrintai teisingas ir į širdį braunasi nerimastingas klausimas – ar buvo verta taip gyventi?

Šia prasme knyga pakyla į kur kas aukštesnį lygį ir gana rafinuotai, bet kartu ir aiškiai pateikia atsakymą, kuris filme lieka tik numanomas.

Bet kokiu atveju abu kūriniai verti dėmesio. Ypač šiais laikais, kai dauguma žmonių prioritetą teikia būtent profesinei veiklai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *