Šį filmą žiūrėjau prieš kelis mėnesius, tačiau jis vis dar tupi mano galvoje. Ir prisimenu jį taip dažnai, tarsi tai būtų mano pačios patirtis.
Filmas ne apie feminizmą ir ne apie islamą. Filmas apie bekraštį žmonių žiaurumą, primityvumą, nemeilę artimui. Filmas apie arabų kultūrą, kurioje diegiamas požiūris, kad moteris neverta nieko. Net humaniškos mirties.
Matyt labiausiai sukrečianti aplinkybė, kad filmas pastatytas pagal tikrą istoriją – realios moters gyvenimą ir mirtį siaubingose kančiose. Ir apie jos tetos drąsą bei didvyriškumą papasakoti pasauliui, ką padarė jos dukterėčiai.
Filmas tikrai ne „lengvam” vakarui, nes baigusi žiūrėti verkiau taip, tarsi būčiau ją asmeniškai pažinojusi. Sceną, kaip užmėto, teko prasukti, nes tiesiog… buvo per baisu.
Visgi, kalbant apie techninę pusę, nufilmuota labai gražiai, matoma daug gražios Irano gamtos, pastatų, nemažai kultūros, gyvenimo būdo detalių. Nemažai egzotikos suteikia ir originalo (persų) kalba, kuri leidžia pasijusti tarsi nuvykus į tą gražią, paslaptingą, bet visgi labai kraupią šalį.
Labai tikiuosi, kad šis filmas (kuris Irane uždraustas) bus mažas žingsnelis link to, kad šios brutalios tradicijos (kurios egzistuoja iki šių dienų) būtų pasmerktos ne tik kitatikių, bet ir pačių musulmonų. Iš tiesų, kiek teko skaityti, tai formalus pagrindas, kodėl šis filmas draudžiamas Irane yra tai, kad… per žiauriai atvaizduota užmėtymo scena.
Galite patikėti? Jie mano, kad per žiauru tai stebėti TV ekrane, tačiau ne per žiauru uždaužyti gyvą žmogų iki mirties miesto centre, stebint (ir dalyvaujant) jo artimiesiems ir draugams.
