Kai buvau vaikas, maniau, kad žmonės nemiršta. Pasitaisysiu – negalvojau apie tai. Pirmoji man artimo žmogaus mirtis buvo lyg smūgis į veidą, privertęs ne vaikiškai aštriai suvokti, kad daugumos gyvenimo pakeleivių – ypač vyresnių už mane – anksčiau ar vėliau neliks. Nuosprendis be teisės į apeliaciją.
Kai buvau jauna mergina, galvojau, kad sunkios ligos užklumpa senatvėje. Leiskite vėl pasitaisyti – tiesiog negalvojau apie tai. Bet jau antri metai, kai daug mano pažįstamų suserga sunkiomis ligomis, būdami ne ką vyresni už mane. Vėlgi – nuosprendis be teisės į apeliaciją.
Šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai kalbama apie finansines problemas kaip apie gyvenimo esmę bei matą, kai aš tuo tarpu vis labiau įsitikinu, kad tikrasis žmogaus gyvenimo tragizmas nėra skurdas.
Matote, iš visų negandų – ligų, mirties ir artimųjų netekčių – su skurdu galinėtis lengviausia, netgi ignoruojant tą faktą, kad pats skurdas kaip reiškinys yra tiek pat neapibrėžtas kiek žmogaus godumas. Tai, kas Lietuvoje yra „žemiau skurdo ribos”, kai kuriose Afrikos valstybėse – nepasiekiama svajonė. Skurdas šiuolaikinėje visuomenėje retai suprantamas kaip negalėjimas patenkinti būtiniausių poreikių, veikiau kaip negalėjimas patenkinti įgeidžių. Dėl to priklausomai nuo tam tikroje platumoje egzistuojančių ambicijų, kinta ir skurdo samprata, vienur apimdama tik maisto trūkumą, o kitur – negalėjimą įgyti apynaujo automobilio.
Bet, kaip jau sakiau, iš visų gyvenimo tragedijų skurdas – net ir tas tikrasis – įveikiamas lengviausiai, jis kitaip nei mirtis, liga ar artimojo netekimas turi teisę į apeliaciją. Valios pastangomis galima skurdą sumažinti ar net visai iš jo išbristi. Tad kodėl mes daugiausiai rūpinamės būtent tuo?
Matyt, iš dalies natūraliai – stengdamiesi nuveikti tai, kas priklauso nuo mūsų. O iš kitos pusės bėgdami nuo suvokimo, koks išties nepaklusnus ir neapibrėžtas gyvenimas – nepaisant visų technologijų, medicinos pažangos ir kitų dalykų, teikiančių iliuzinę viltį, kad žmogus pažabojęs likimą.
Tikrasis tragizmas – nugyventi gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio sau linkėtume: ištverti artimųjų netektis, persirgti sunkiomis ligomis, pasiduoti senatvės negandoms ir neišpildyti lūkesčių – tiek tų, kuriuos susikūrėme patys, tiek tų, kuriuos mums įskiepijo tėvai ar mokytojai.
Net žiūrėjimas į veidrodį daugeliu atvejų yra tragizmas, nes mūsų išvaizda pavaldi mums tiek pat mažai kiek ir mūsų protas. O laikas lyg smiltys byra pro pirštus, nusinešdamas galimybę nuveikti kažką prasmingo, nekalbant apie tai, kad prasmės paieškos – tiek sąmoningos, tiek instinktyvios kaip tarkim vaikų gimdymas – daugeliu atveju iš esmės nevaisingos.
Galvojant apie gyvenimo baisumus, kartais suabejoju, ar proto netekimas yra Dievo bausmė. Gal tai visgi dovana, išlaisvinimas nuo savo negalios suvokimo?
