Tolerancija veda į degradaciją

Šiandien su drauge kalbėjome, kodėl į Angliją išvykę lietuviai dažnu atveju tampa mužikėliais. Tegul su naujais treningais ir apynaujėmis tačkėmis, tačiau vis tiek kažkaip nesinorėtų sėdėti greta ilgesnio skrydžio metu, o kai toks veikėjas atlekia į giminės balių ir puola neprašytas dalytis išmintimi, tai jau apskritai norisi kuo greičiau pabėgti.

„Žinai, Lietuvoje tave kažkas kontroliuoja, – sutiko bičiulė. – Čia žmonės dar žiūri. Jei tu kažkaip ne taip apsirengi ar panašiai, tai tave gatvėje tokiais žvilgsniais pertrauks… Anglijoje taip nėra. Čia gali su šiukšlių maišu į gatvę eiti – niekam neįdomu,“ – paaiškino.

„Niekam neįdomu“ dažniausiai veda į „ir man pačiam neįdomu“, nes žmogus, būdamas socialia būtybe, save mato kitų akimis ir vertina pagal kitų kriterijus. Jei nelieka vertinimo, pastangos nebetenka prasmės. Čia kaip su žmona, kuri ilgai negirdėjusi komplimentų pamiršta išsiplauti galvą – savaitėmis.

Pagyros mus atgaivina, kritika skatina tobulėti, o abejingumas, kitaip dar vadinamas „tolerancija“, paverčia tingiais. Tingumas yra yda, kuri gali sunaikinti bet kokią dorybę – protą, grožį, darbštumą. Ir dažniausiai tai įvyksta. Štai kodėl abejingumu „pakrikštytas“ žmogus praranda žmogiškąją vertę ir netgi gėdos jausmą – juk ydos kaip paleistuvystė ar nutukimas tampa pajamų šaltiniu, o ėsti iki skrandis plyš – nauja socialine norma.

Tuo tarpu, kol žmonės geria, tunka ir paleistuvauja, medikai virsta naujųjų laikų herojais – veda laidas, rašo knygas, kuria tūkstančius pritraukiančius blogus ir vlogus. O kaip gi kitaip – juk jie gali sumažinti skrandį, nusiurbti riebalus, pakelti nuotaiką antidepresantais ar paslėpti netinkamo gyvenimo būdo pėdsakus veide. Visa tai, kam žmogus nebeturi valios, įmanoma nusipirkti ir visiškai nesvarbu, kad niekas negali tiksliai pasakyti, kiek nekaltos tokios intervencijos ir kokių pasekmių sulauks tie, kurie bando būti gražūs ar laimingi ne savo pastangomis, o gydytojų pagalba.

Tolerantiška visuomenė ydas paverčia socialine norma ir tuomet mes turime karikatūrą, kai tai, kas bjauru, tampa pelninga, o tai, kas vertinga, niekam neįdomu, nes norisi greitai, daug ir be pastangų, o mąstymas apskritai devalvuotas iki tapšnoklio.

Tad svieskite į mane akmenį – aš nesu tolerantiška.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *