Užkalnio pabaigos pradžia: Ar tikrai tik dėl koldūnų?

Fundamentalu, kaip žmogus, ilgą laiką spjaudęs kitiems į veidus praktiškai be jokių pasekmių, per porą dienų gauna atgal tiek spjūvių, kad jo stoja ginti net jautresnės (arba suinteresuotos) moteriškės.

Bet ar tikrai viskas tik dėl koldūnų?

Manyti, kad žmonės nekenčia Užkalnio dėl koldūnų yra tas pats, kas tikėti, kad saulė pateka pagal laikrodį.

Išties Užkalnis taip ilgai spjaudėsi aplinkui, kad tų, kam neteko paragauti jo skreplių, liko ne tiek ir daug. Visgi, viešai sakyti, kad karalius nuogas, t.y. Užkalnis – chamas, nebuvo priimta. Lygiai kaip nepriimta viešai sakyti, kad nemėgsti TS-LKD, nes, nors ir supranti, kad nuo tos partijos sklinda baisus tvaikas, tačiau dėl manipuliacijų Sąjūdžiu vatniko etiketė garantuota.

Užkalnis turėjo tokį didelį elito palaikymą, kad kritikuoti jį buvo tiesiog per daug rizikinga. Ir užtat šitas chamas spjaudėsi aplinkui, net nežiūrėdamas, į ką. Vieną dieną keikdavo vargolius, kitą – poilsiaujančius lietuviškame pajūryje, trečią – dar ką nors. Gražulio lygtais nekritikuodavo, bet tai čia lyg ir savaime suprantama, atsižvelgiant į tai, kad vienas brangiausių prekės ženklų Lietuvoje puikavosi būtent ant šiam politikui faktiškai priklausančios įmonės koldūnų.

Tas spjaudymąsis tai vėlgi toks… Viskas prasidėjo nuo to, kad grįžo toks ex-emigrantas skambia pavarde ir apsiskelbė tokiu pusiau lietuviu, pusiau anglu, labai daug pasiekusiu užusieniuose ir užtat labai viską išmanančiu.

Žiniasklaida nutarė, kad šitas įvaizdis labai tinkamas evropinių (nepainioti su Europiniais) standartų siekiančiam formatui ir davė tam povui eterio. Daug eterio. Visur – TV, spaudoje ir pan. Ir nors ex-emigrantas demonstravo tik koliojimosi įgūdžius, bet visi linksėjo ir sakė, kad „ok, tiks, mes gi pripratę prie visokių radijo šou, dviračio šou ir šiaip įžeidinėjimo kultūros„. Visgi, Užkalnis ėjo toliau nei jo pirmtakai – jis keikė  ne politikus, ne procesus, o žmones – visokius. Kartais taip bukai, kad atrodydavo, jog jo straipsnius padiktuoja eilinis skrandžio spazmas.

Šitas nutukęs, du kartus už save jaunesnę merginą susiradęs chamas rodė save kaip standartą, nors vidutinis sveiko proto žmogus matė tik storą, kompleksuotą, piktą, vidutinio amžiaus krizės kamuojamą ex-emigrantą. Ir visgi – Užkalnio kultas buvo toks stiprus, kad pasakyti tai garsiai buvo per daug rizikinga. Tada atsirado visokie gandai, kad Užkalnis kritikuoja tik tikrus budulius, o, jei tu ne budulis, tai tau nėra ko jaudintis (arba kitaip – jei tau spjaudo į lėkštę, tu gali tiesiog išimti skreplius ir valgyti toliau). Daug kas taip ir darė.

Ir visgi, bet koks cinizmas turi turėti ribas. Ir Užkalnis dėl savo nevaikiškos arogancijos tų ribų nepajuto. Kaip ir daugybę kitų kartų. Tik šįkart klausimas buvo per jautrus. Ir per daug žmonių jautėsi užvalgę kai ko nesveiko.

Akivaizdu, kad bet kuris sveiko proto žmogus nelaimingojo Užkalnio situacijoje (kai tavo šypsena puošia į burną skirtą dėti analo turinį) pareikštų, kad yra didžiai sukrėstas, visų labai atsiprašo ir tikisi, kad paaiškės, jog čia tik baisus nesusipratimas. Ir tai kartotų tol, kol paaiškėtų, kad tai nėra nesusipratimas. O tada, kai jau paaiškėtų, kad tai nėra nesusipratimas, pakartotų, kad visų labai atsiprašo ir imsis visų įmanomų veiksmų, kad atitaisytų padarytą žalą (net jei realiai tai reikš tik bezdėjimą kambaryje).

Būtent tokia pozicija galėjo padėti išvengti paniekos lavinos, prisirijus šio pono išreklamuotų bakterijų, bet jo arogancija ar tiesiog finansiniai interesai (o gal net abu kartu) lėmė vieną komunikacijos klaidą po kitos.

Ir štai čia visi suprato, kad Užkalnis yra pasipūtęs idiotas, kuris nepripažįsta savo klaidų net tada, kai tos klaidos tūno skrandyje.

Ir vat štai tada visi, daug metų tyliai laikę akmenį užantyje, nutarė, kad geresnio momento mesti nebus. Ir metė. Vienas po kito. O Užkalnis (sarkastiškasis p. Užkalnis!) ne tik kad nesugebėjo gintis, bet kasėsi vis giliau į dugną, kol pasekoje jo stojo ginti net 2 jam artimos moterys – ilgalaikius santykius už pinigus (pasak paties p. Užkalnio) praktikuojančios p. Fausta ir p. Monika.

Ir abi tai darė taip pat nesėkmingai kaip jų favoritas.

Pabaigos pradžia prasidėjo. Ir aš labai tikiuosi, kad procesas bus tęstinis, nes marozų kultūrą propaguojančių chamų išėmimas iš eterio būtų vienas iš didelių žingsnių teisinga linkme.

Lietuva išauga iš Užkalnio kultūros. Užkalnis iš jos matyt neišaugs. Kad ir kaip būtų jo gaila.