(Vaiko) atskyrimas – pagalba ar… smurtas?

Meskite į mane akmenį, nes aš kartojuosi.

Bet kartosiuosi tol, kol tapinai, miliūtės ir kiti šakalienų el. laiškų adresatai žviegs apie vaiko prigimtinę teisę būti atskirtam – nuo šeimos, draugų, namų, rutinos ir visko visko, kas sudarė vaiko gyvenimą iki tos lemiamos dienos, kai „gerosios” tetos sužinojo, kad jam buvo pliaukštelėta ir nutarė jį atskirti, kas iš esmės reiškia visišką vaiko tapatybės sunaikinimą ir naujos tapatybės kūrimą labiausiai traumuojančiu būdu, koks yra įmanomas – staigiai ir per prievartą.

Iš tiesų, priešingai aukščiau minėtų analfabetų ir panašių į juos veikėjų teiginiams, dauguma prieš vaiko atskyrimą pasisakančių žmonių ne tik kad nėra už vaikų mušimą, bet gal net apskritai nepritaria fizinėms bausmėms.

Deja, dauguma žino ir tai, kad praktikoje graži teorija kartais (išties – ne taip jau retai) nesuveikia.

Nes taip – mes norime būti idealiais meilužiais, idealiais sutuoktiniais, idealiais tėvais ir idealiais draugais, bet, deja, esame tiesiog žmonės – su blogomis nuotaikomis, sunkumais, nesusivaldymais, kartais net laikinais psichikos sutrikimais.

Kiekvienas gyvas žmogus karts nuo karto pasielgia netinkamai – sukelia konfliktą, pameluoja, galų gale, būna neištikimas ar tiesiog nepagarbus su savo partneriu. Ką čia slėpti – kartais net suaugę apsistumdo ar skelia antausį. Ir dar ne taip seniai, kol nebuvo išauginta ištežusių hipsterių karta, į tokius buitinius „pasmurtavimus”  būdavo reaguojama daugių daugiausia santykių nutraukimu, bet ne ikiteisminiais tyrimais.

Kaip bebūtų gaila, išaugo karta, turinti visiškai nesveiką požiūrį tiek į kūną, tiek į psichiką. Kūnas net ir teisės aktais saugomas aukščiausiu įmanomu lygmeniu (BK 140 str. kriminalizuotas bet kokio fizinio skausmo sukėlimas – net ir suaugusiajam, nekalbant apie vaikus). Šis straipsnis nereikalauja tyčios, kas reiškia, kad skausmą galima sukelti… dėl neatsargumo pvz. Ėjote, atsitrenkėte į kitą žmogų, sukėlėte jam skausmą ir še – baudžiamoji byla!

Tik visiškas analfabetas arba pigus propagandistas, esant tokiam reglamentavimui, gali tvirtinti neva iki absurdiškų įstatymo pataisų vaikus mušti buvo galima ir esą, panaikinus tas pataisas, tas vėl būtų galima. Kartoju – tam, kad būtų galima mušti vaikus, reikia keisti BK 140 str., o ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą.

Žmogaus psichika tuo tarpu iš esmės nebesaugoma – įžeidimas dekriminalizuotas, žiniasklaida pilna patyčių, nuomonės laisvė varžoma vis labiau. Galų gale, ir vaikas „sudaiktintas” iki tiek, kad, neatsižvelgiant į jo ryšį su šeima, tapatybę, įpročius, galima jį tiesiog „paimti” ir kažkam „atiduoti”, nes jam šiek tiek suskaudo, kai jo mama, kuri – o taip, nėra tobula! – nesusilaikė ir uždavė ranka per minkštąją arba ausį užsuko.

Vaiko užpakalis saugomas labiau nei jo psichika. Ir čia nė kiek neperdedant – pasak analfabetų „vaikus mūšti galima” vaikui žalingiau momentinis skausmas, ne didesnis už bitės įgėlimą, nei… jam saugios aplinkos, žmonių bei įpročių pakeitimas visiškai svetima aplinka, žmonėmis ir įpročiais. Netgi visiškai nepriklausomai nuo to, kad pats vaikas to užpakalio taip labai nevertina ir po akimirkos meiliai tiesia mamai rankytes. Kaip labai vaikai nevertina užpakalio, žino visi, kas bent porą valandų stebėjo sveiką, guvų vaiką – toks mažius gali penkis kartus nukristi ir net nepajusti. Jis gali bėgti kruvinais keliais ir nepastebėti, kad jie kruvini – jei jam labai smagu tuo metu.

Vaikai – kaip beje ir suaugusieji – aplinkos pakeitimą ar kitus stiprius sukrėtimus (vienas tokių – artimųjų netekimas) išgyvena kur kas sunkiau nei mažą fizinį skausmą. Ir būtent emociniai išgyvenimai palieka kur kas gilesnius bei sunkiau gydomus randus nei kažkoks menkas fizinis skausmas, kurio sveikas vaikas – kaip ir sveikas suaugęs – greit nė neprisimins.

Jei žmogui užsukta ausis yra blogiau nei prievartinis atskyrimas nuo šeimos, namų, įpročių bei tradicijų, tai rodo ne ką kitą kaip dideles psichines problemas arba veidmainystę.

Juk – pasikartosiu – gyvenime visi kada nors pasielgiame netinkamai, bet ar tikrai norėtume, kad tai būtų sprendžiama… atskyrimu? Tarkim, susipykstate su vyru, skeliate jam antausį ir valstybė… išveža vyrą kitai moteriai. Laikinai bent jau.

Sakote, skamba absurdiškai? Ne. Kuo gi ši situacija kitokia? Jūs pasielgėte netinkamai, panaudojote smurtą, tai kodėl gi… neatskyrus vyro? Arba draugo? Arba… giminių?

Jei žmonių konfliktus galima išspręsti juos atskiriant, tai nereiktų apsiriboti vaikais – derėtų atskirti visus, kas pasielgė kaip nors netinkamai.

O kol mes nevežame iš namų susipykusių sutuoktinių, kol neuždraudžiame bendrauti susipykusiems draugams, kol nesutarimus sprendžiame bendravimu, tol vaiko „atskyrimas” nuo pavojaus nekeliančią netobulų tėvų yra ne kas kita kaip makabriškas nusikaltimas, kai tiek vaikui, tiek tėvams sukeliamos itin stiprios psichinės bei netgi organinės reakcijos, kurios turės pasekmes visam likusiam gyvenimui.

O šoko ištiktų tėvų, kurie, atėmus vaikus, greičiausiai tenori klykti iš nevilties arba rautis plaukus varinėjimas į „kursus”, kur dažnai netgi bevaikės specialistės aiškins, kaip jiems „teisingai” auginti vaikus, kuriuos jie pagimdė ir sėkmingai augino iki „gerųjų” tetų vizito, yra ne kas kita kaip pasityčiojimas iš tų tėvų, jų vaikų ir apskritai visuomenės.

Visiškai neneigiant, kad idealiu atvejų vaikų nederėtų mušti, reikia pripažinti ir tai, kad gyvenimas nėra idealus, jame yra visokių aplinkybių, klaidų bei toli gražu neidealių poelgių. Tad nederėtų šaudyti varnų iš patrankų ir motinos, kuri – gal dėl pervargimo darbe, gal dėl pinigų stygiaus, gal dėl vyro neištikimybės ar artimojo netekties – neišlaikiusi įtampos pliaukštelėja neklusniam vaikui (paskutinis lašas pilnoje stiklinėje), sulyginti su degradais, kurie daužo vaikus pramogai.

Nei vienas adekvatus žmogus, reikalaujantis atšaukti nenormalias įstatymo pataisas, suklydusią motiną sulyginusias su degradu sadistu, nesiekia, kad būtų galima vaikus mušti. Priešingai, šie žmonės siekia, kad šeimai būtų padėta, o ne pakenkta dar labiau, kas iš esmės yra daroma šiuo metu.

Nereikia pamiršti, kad vaikas nėra šiaip „įnamis”, gyvenantis pas kažkokius žmones. Vaikas yra asmenybė, susiformavusi tam tikrame sociume, susieta su savo tėvais ne tik emociniais, bet ir kraujo ryšiais, turinti paveldėti tėvų turtą po jų mirties ir tęsti jų tradicijas bei puoselėti atminimą.

Vaiko „paėmimas” elementariai prieštarauja prigimčiai, nes tiek vaikas, tiek tėvai netenka viso to, kam ir kuriama šeima – savo tapatumo, įpročių, tęstinumo.

Ir ne – aš nesakau, kad vaikas jokiais atvejais negali būti atskiriamas nuo tėvų. Bet aš sakau, kad vienintelis to pagrindas turi būti realus pavojus vaikui, o ne „nebuvimas idealia mama”.

Idealių mamų nėra. Idealių „tetų” iš Vaiko teisių tarnybos – irgi.

35 atsakymai į “(Vaiko) atskyrimas – pagalba ar… smurtas?”

  1. Cool argumentai. O jei atvirksciai? Jei vyras skele jums antausi? O jei galva trenke i siena? On/ smegenu sutrenkimas? Mes gryztam prie klausimo kiek galima musti be pasekmiu?

    1. Jei vyras skėlė man antausį – aš su tuo vyru ir išsiaiškinsiu. Be „atskyrimo”. Žmogus, kuris neskiria smegenų sutrenkimo nuo sudavimo per užpakalį (ten, žinokit, smegenų nėra) gali „grįžti” prie kokio tik nori klausimo, bet vargu, ar visgi supras atsakymą.

  2. Jus teisininke. Kaip turetu skambeti istatymas, kuris turetu apibrezti, iki kokio lygio fizines bausmes vaikams yra leistinos ir neturi baigtis vaiku atskyrimo nuo tai baudzianciu tevu?

    1. Jeigu žmogus neatskiria smurto, jam jau nepadės įstatymas, jam psichiatro reikia. O smurtą,- „nežymaus skausmo sukėlimas”, „smūgių sudavimas” įstatymas buvo apibrėžęs dar ilgai iki Šakalienės „išradimų”, jeigu neklystu dar Romos teisėje. Va ir atsakymai į visus Jūsų klausimus.

    1. Aš jau Jums kartą sakiau, kad Jūs neskiriate labai skirtingų dalykų. Dėl to kažką Jums paaiškinti nesijaučiu kompetentinga.

    2. Tokiems jau iki sakalienes ist.buvo.skirkit smurta-dauzyma su lazda ir bausme -berzine kose,kuri kaulu ne vienam nesulauze.

  3. Straipsnyje puikiai pateikta kas yra smurtas ir kas ne.juvenaliniams zombiams nedaeis.
    Idomu,kuo ir kur butu Maiklas Dzeksonas ir kitos pasaulinio lygio zvaigzdes (kurias tevai verte muzikuoti ir bausdavo )prie sakalienes istatymo ir juvenalines gaujos.

  4. Pacituosiu Jus: ” as nesakau, kad vaikas jokiais atvejais negali buti atskiriamas nuo tevu”. Bet jusu nuomone istatymo, reglamentuojancio atskyrima, neturi buti. T.y. tais atvejais kai toks atskyrimas butinas, jis turi buti vykdomas be atitinkamo istatymo? Kokiu pagrindu?

    1. Teisės teorijoje yra gana seniai pasiekta tokios išvados, kad kuo daugiau reglamentavimo ir kuo jis išsamesnis – tuo daugiau autoritarizmo. Ir priešingai. Deja, dauguma to nesupranta ir dėl to nori, kad būtų detaliausi įstatymai „jei taip, tai taip”, „jei taip, tai taip”. Esu priešingos pozicijos. Kada vaikai gali būti atskiriami – parašyta pačiame straipsnyje – kai tėvai KELIA REALŲ PAVOJŲ. Sudavė ranka, užsuko ausį, dar kažkas. Klausimas – ar kelia pavojų? Kaip dažnai tai vyksta, kokia to priežastis, koks sveikatos sutrikdymas padarytas? Jei vaikas neklausė, toks elgesys buvo išprovokuotas vaiko, jei nepadarytas sveikatos sutrikdymas arba toks sutrikdymas itin nežymus (mėlynė pvz.), tai ne – pavojaus nėra. Ir priešingai – jei tai vyksta sistemingai, be priežasties, padarytas rimtesnis sveikatos sutrikdymas – pavojus yra. Ar Jums pvz. kyla klausimas, kodėl žmogžudžiui numatyta kitokia bausmė nei pvz. vairuotojui, netyčia pražudžiusiam žmogų eismo įvykyje? Ir jei tokio klausimo nėra (ta prasme, jei suvokiate situacijų skirtingumą), tai suvokite, kad visa tai galioja ir kitose gyvenimo srityse – yra labai platus spektras, kurio nereikia ir net negalima biurokratiškai sutalpinti ant popieriaus.

  5. Parazitams zut but reikia suplakti smurta su auklejimu ir bausme,kad galetu vykdyti vaiku grobimo planus.todel ir zviegia .

  6. OK, pabandom dar karta.
    As pritariu nuomonei, kad uz sudavima per uzpakali vaikai neturi buti atskiriami nuo tevu ir paimami is seimos. Ir suprantu kad butent tai, o ne kova uz teise musti vaikus yra protestuojanciu pries ‘Sakalienes’ istatyma argumentas. Bet – taip pat as pritariu ir Jusu nuomonei siame straipsnyje:

    „Ir ne – aš nesakau, kad vaikas jokiais atvejais negali būti atskiriamas nuo tėvų. Bet aš sakau, kad vienintelis to pagrindas turi būti realus pavojus vaikui…”

    Jus teisininke, ir panasu kad labai gerai isigilinus i sia problema is teisines puses. Jusu nuomone, ‘Sakalienes’ istatymas nereikalingas ir turetu buti ne tobulinamas o atsaukiamas. Gal galite nurodyti, nesant sio istatymo (arba – iki jo isigaliojimo) – koks istatymas reglamentuoja vaiko atskyrima nuo tevu esant realiam pavojui vaikui, ir kaip tas istatymas reglamentuoja ‘realaus pavojaus vaikui’ apibrezima?

    Is anksto aciu, ir atsprasau jei mano klausimas eilini karta nuskambes kvailai

    1. Jūsų klausimas neskamba kvailai, bet, deja, nesu taip gerai susipažinusi kaip gal pasirodė. Su vaikų teisėmis įprastai nedirbu, bet šiaip tą klausimą reglamentavo tas pats įstatymas ir iš esmės panašiai, kas pasikeitė, kad pagal naują redakciją iš esmės bet koks fizinis, emocinis ar pan. poveikis vaikui laikomas „smurtu”. Ir dar atsirado tos idiotiškos lentelės (jos patvirtintos poįstatyminiu aktu), kad pvz. apie pavojų vaikui byloja… nešvarūs rūbai, mėlynės ir pan. – tai, kuo paprastai pasižymi visi mažamečiai. Dar kitas aspektas – mokytojai, darželių auklėtojai ir pan. įpareigotipranešinėti visiškas nesąmones (mėlynės ir pan.), o jų pranešimas tampa pagrindu vaiką paimti. Tai apibendrinant – bėda ne paėmimo galimybė, o „smurto” samprata ir institucinė schema, pagal kurią iš esmės visi šnipinėja šeimą ir pamatę mėlynę preziumuoja, kad vaikas muštas, o ne pvz. pats užsigavo. O įstatyme manau, kad reiktų imti ne „smurto prieš vaiką” kriterijų (ypač tokį abstraktų, koks yra dabar), o „pavojaus vaikui kriterijų”, t.y. ar vaikui jo šeimoje yra PAVOJINGA. Ir vaikas turėtų būti paimamas ne dėl bet kokio pavojaus, o dėl REALAUS pavojaus.

    2. Ir dar noriu pridėti, kad geriausią įstatymą gali sugadinti… blogas taikytojas. Kol visuomenė nebus tiek brandi, kad vietoj to, jog skųstų artimą, išsiaiškintų jo problemas, tol viskas vyks taip kaip dabar. Situacija išties absurdiška – tvarkingi tėvai, tvarkingi vaikai, normali šeima, mėlynė kažkokia ar pan. ir. jau „siundome” Vaikų „teises”. Neturi taip vykti. Jei iš pažiūros šeima normali, bet kažkas kelia nerimą, tai pirma reikia su pačia šeima pasikalbėti, paklausti, kas vyksta, o ne iškart „zajavas” tretiesiems asmenims siųsti. Visuotinis susvetimėjimas ir nebesugebėjimas bendrauti yra esminė problema, skatinanti institucinį smurtą.

  7. ‘Sakalienes’ redakcija gime po Kedainiu Matuko ir vaiku suliny atveju – kurie praktiskai parode kad kol kaimynai nereaguoja i vaiko rekima uz sienos o vaiku teises ir policija tiki ne vaiko zodziais ‘mane muse’ ir guzu ant galvos, o tevu zodziais ‘pats uzsigavo’ (kai seima is paziuros tvarkinga ir facebooke mylincios mamos su besisypsanciu mazyliu nuotraukos) – atsiradus realiam pavojui vaiko gyvybei ne visada pavyksta ji isgelbeti. Gryztant prie mano klausimo – ar Jusu nuomone reikia palikti senaja redakcija be smurto detalizavimo ir tiketis kad ivykusios tragedijos pacios paskatins atsakingus zmones padaryti isvadas, ar ‘normaliu’ seimu (kuriomis mes zinoma laikome absoliucia dauguma) ir ju vaiku ramybes labui musu visuomene gali sau leisti viena kita tragedija pasibaigusia isimti is taisykles ( plius keleta i laikrascius papuolusiu atveju apie ziauriai sumustus bet gyvus likusius vaikus).

    Cia as nebandau provokuoti – as suprantu kad idealaus varianto nera, abiem atvejais kazkas kencia, vykdytojai ir griezto buko, ir laisvo istatymo atveju gali daryti klaidas i abi puses ir niekas nuo to neapsaugotas. Tiesiog pagal ‘Sakalienes’ logika 1000 verkianciu ir psichologiskai traumuotu vaiku ir tevu – mazesnis blogis uz viena tevu uzmusta vaika. Kas gal ir taip – jei tas 1000 verkianciu tikrai duotu ta garantija, bet deja – kudikis pramusta galva, patekes i laikrascius tuo pat metu kaip Kauno vaikai, ta aiskiai iliustruoja. Is kitos puses, grieztai pgl istatymo raide vaikus atiminejancios vaiku teisiu tetos ramios – visada gali prisidengti istatymu, savo galva vertinti situacijos nereikia – viskas yra lentelese. Ir rinkejams daug lengviau paaiskinti pozicija ‘uztai nieko neuzmuse’ negu pozicija ‘mes i uzmusta vaika nereaguosim ir istatymu nekeisim,, taip buna ne kasdien, tegu vykdytojai geriau dirba’. Vaiku teisems – blogai bet kuriuo atveju: ateme per anksti – apsauks kad seima traumuoja. Neateme, ir vaika sumuse/uzmuse – apsauks kad neateme anksciau.

    1. O kuri šeima Jums atrodė normali – dviejų narkomanų, vienas iš kurių ne kartą teistas, ar sunkia psichikos liga susirgusio tėvo, kuris sumetė tuos vaikus į šulinį net ne iš blogos valios, o elementariai būdamas neadevačiu (vėliau pripažintas nepakaltinamu)? Ar daug aplink Jus narkomanų ir sergančių tokiomis sunkiomis psichikos ligomis, kad būtų pripažinti nepakaltinamais? Jei ne, tai apie kokias Jūs čia „normalias” šeimas kalbate? Be abejo, visose visuomenėse yra dalis asmenų, kurie yra „užribyje” – vieni dėl svaigalų, kiti – dėl sveikatos, treti dėl dar kažko. Joks įstatymas tų žmonių nesulaikys (tai pirma), o antra – negali visa visuomenė būti laikoma tokiais. Nėra tokios valstybės, kur išgelbėtų kiekvieno vaiko gyvybę – neįmanoma. Todėl ir tikslai ir priemonės turi būti adekvatūs, o ne įjungta prievartos mašina prieš visą tautą, nes taip – deja, dalis asmenų yra NENORMALŪS. O dėl neadekvačių visuomenių reakcijų, tai sutinku, kad žmonės patys bliauna, patys prisibliauna. Bet kai toks švietimas – ko tikėtis.

    2. Beje, visuomenės „bliovimas” yra formuojamas. Kadangi Šakalienė ir co jau ne vieni metai stūmė tas pataisas (vis nesėkmingai), tai galų gale išnaudojo dviejų nenormalių šeimų atvejus kaip priemonę įtikinti visuomenę, kad čia aplink pilna tokių ir kad skubiai reikia imti vieni kitus skųsti ir šnipinėti. Juk net el. laiškai žurnalistams yra, kur rašė, ką rodyti, ką rašyti, ką į laidas kviesti… Žmonės ne šiaip bliovė. Jie buvo sąmoningai tam provokuojami eskaluojant tuos baisius atvejus ir pritempinėjant esą tai dėl „neteisingų” įstatymų. O dėl Šakalienės „logikos” – ji sirgusi smegenų vežiu (bent jau taip skelbėsi), tai bijau, kad jos logika buvo iššvitinta. Arba – dar labiau tikėtina – jos „logika” apmokėta norvegiškais pinigais.

  8. Paziurim is kitos puses? Jei Jusu nuomone ‘uzpakaly smegenu nera’, etc. ir vaikui nedidele beda retkarciais nuo tevu gauti ( zinoma, tik nusipelnius, ir nesukeliant jam pavojaus) – ar baudziamojo kodekso straipsnis taip pat turi buti pakeistas atitinkamai – kad pagauti taip auklejantys tevai nebutu traukiami baudziamojon atsakomyben uz kiekviena nezymu pliaukstelejima savo vaikui (kas dabar gresia Kauno vaiku mamai)?

    1. Aš manau, kad už pliaukštelėjimą pagal Baudžiamąjį kodeksą neturėtų atsakyti nei tie, kas sudavė vaikui, nei tie, kas suaugusiajam. Čia maksimum apie administracinę atsakomybę turėtų būti kalbama. Ir taip – greičiausiai tik tais atvejais, kai suduodama pilnamečiam asmeniui, o ne vaikui už nusižengimą.

      1. Tokia nuomone irgi turi teise buti. O tokiu atveju ‘nusizengimo’ savoka vaiko atzvilgiu – pilnai mylinciu tevu sprendimas? Neseniai snekejau su pazystama moteriske, kuria mokyklos laikais muse dirzu uz ketvertus mokykloje. Per uzpakali, jokio pavojaus sveikatai ir gyvybei – tiesiog pazeistas orumas, augimas baimej, iki dabar isdresiruota paniska baime padaryti maziausia klaida ir nuomone apie save ‘as nieko nesugebu’. Tokiems kaip ji vaikams Jusu nuomone tiesiog ne taip labai pasiseke su tevais kaip Jums, nieko keisti nereikia, joks valstybes isikisimas nereikalingas?

        1. Kodėl manote, kad man pasisekė su tėvais? Aš esu kitokios nuomonės. Bet pagrindinė problema buvo tikrai ne mušimas (nors ir esu gavusi lupti). Jūsų mąstyme yra viena klaidinga prielaida – esą valstybė yra kažkoks stebuklingas darinys, kur va ims ir viską išspręs. O kas yra valstybė? ŽMONĖS. Tokie pat ir dar blogesni. Gavo lupti už ketvertus – liūdna. Bet iš kur žinote, kad valstybės skirti globėjai būtų geresni? Iš kur ta prielaida, kad svetimi mylės labiau nei savi ir padarys geriau nei savi padaro? Todėl kuo mažiau valstybės (o realiai – ją atstovaujančių žmonių) kišimosi – tuo mes būsime saugesni. Visa mūsų karta gavusi lupti. Ir nieko – užaugome. Sunkumai užgrūdina.

          1. Tiesa sakant – cia aa neagitavau uz globejus. Labiau bandziau pavyzdziu nupiesti kad poziuris ‘normali seima, tik uz nusizengimus, be pavojaus sveikatai ir gyvybei, ir uzpakaly smegenu nera’ nera vien tik kepstelejimas per kombinezona didelio streso aveju kurio vaukas nepajuto – po tuo paciu apibrezimu papuola ir mano pavyzdys, kuris visai nebeskamba taip nekaltai – bet atitinka visus Jusu nurodytus nekalto tevu auklejimo kriterijus. Ir kad Sakalienes/Majauskai, rasantys baisius seimas griaunancius istatymus, stengesi labiau del vaiku kurie auga stabiliai fizinemis bausmemis auklejami, o ne del tu, kuriems tai nezymus viekartiniai atvejai is didelio streso. Kiek jiems tai gavosi – kitas klausimas, as pvz irgi nezinau kaip tokius tevus imanoma isaukleti (vienas is budu zinoma – asmeninis pavyzdys, mano mineta moteriske gyvenime pries savo vaikus rankos nepakels, nes zino koks tai jausmas). Jus teisi – atiduoti tokius vaikus is karto svetimiems – ne sprendimas. Bet pvz priversti tevus nueiti i tuos pozityvios tevystes kursus, ir ten kaip pvz prilupti per uzpakali ( jokios prievartos ir pavojaus sveikatai – grynai kaip demonstracija) manau tikrai nepakenktu.

  9. Ir zinoma Jus teisi – valstybe stebuklu nepadarys, nes tai tie patys zmones. Todel ir noretusi kad tie valstybeje gyvenantys zmones isgirde kad nauju istatymu valstybe uzdraude musti vaikus prisimintu ne ‘visi taip uzaugom ir nieko’ ir ‘subinej smegenu nera’ – o ‘ kam tas istatymas – taigi ir taip visiems savaime aisku kad vaiku musti negalima’. Bet kol kas deja – tai ne visiems savaime aisku.

    1. Žmonės nėra idealūs. Nei tėvai, nei vaikai, nei valstybės tarnautojai. Iš dalies galiu sutikti su Jūsų mintimis, bet iš kitos pusės lieku tos pat nuomonės – tikimybė, kad valstybė padarys geriau nėra labai didelė. Tad aš nelinkusi jos įsileisti nei į miegamąjį, nei į tokias privačias sritis kaip vaikų auklėjimas. Jei ir yra sprendimas Jūsų minimai situacijai, tai žmonių savišvieta, bendruomeniškumas, pagalba kitiems. Deja, vietoj to tikimasi, kad viską išspręs iš biudžeto apmokami „specialistai”.

  10. Tie, kas neskiria sudavimo per užpakalį be išliekamų pasekmių nuo kaulų sulaužymo ir pan.:

    Manau reikėtų tą patį pritaikyti ir KET:
    0.1 promilės – automobilio konfiskavimas, teisių atėmimas, baudžiamoji atsakomybė. Taigi jokio skirtumo 0.1 promilės ar 8 promilės.

    1km/h viršytas greitis – bauda 1000EUR ir teisų atėmimas dviems metams. Taigi jokio skirtumo viršijot 1km/h ar 100km/h.

    O dabar dar ten surašyta, už 10km/h vienaip, už 20 kitaip, už 30 dar kitaip. Taigi jokio skirtumo. Jei viršijo greitį, vadinasi vairavo NESAUGIAI, todėl visus baust vienodai.
    0.1 promilės yra NEBLAIVUS, tai irgi visus baust vienodai.

    Bent jau jūs taip siūlote bausti tėvus ir vaikus.

    1. Jei neklystu, vaiku nemusimo istatymo paskirtis nera bausti, o apsaugoti vaikus nuo musimo. Ir ten numatyti gresmes lygiai yra ta alternatyva Jusu nurodytoms promilems, kuri turetu uztikrinti kad del smulkmenu vaiku is seimos neimtu.

      1. Realiai minėti lygiai nuo nieko neapsaugo, nes jie yra tokie abstraktūs ir taip lengvai „pritaikomi” bet kuriam atvejui, kad tą pačią situaciją galima priskirti net ir abiems kartu. O dėl „saugojimo” – atėmimas iš šeimos retai yra „saugojimas”. Ypač, kai tai daroma prieš vaiko valią (jo valia įstatymo leidėjų apskritai nedomina ir nenurodyta net kaip kriterijus dėl paėmimo/palikimo šeimoje).

  11. Nu rimtai nesuprantu. mus tevai uzaugino be jokio smurto. Buvo paprasti kaimo zmones, augino 4 vaikus bet ne kartyo nesudave ne vienam, o buvom isdyke kaip ir visi vaikai. Kai uzaugom klausem tevu kodel musu nemuso nes visu draugu tevai juos muso. pasake kad nezino uz ka butu galima syuduoti savo kunui ir kraujui, juk yra zodis kuris moko. be smurto, su begaline meile ir kantrybe uzauginau savo 2 vaikus, didysis jau pats vedes ir augina du vaikus. nei as ju skriaudziau nei jis skriaudzia savo vaikus. Viskas pareina is seimos. Gave smurto, pateisima pliaukstelejimus ir sudavimus, atseit del vaiko pliauskteli o is tiesu savo nervus ir nemokejima susikalbeti islieja. nemokate auginti vaiku be pliaukstelejimu, prasykite pagalbos, mokinkites bet gerbkite savo kuna ir krauja, ta mazyti padareli kuris visada ima pavyzi is savo tevu. Vaikysteje sukau[ptos nuoskaudos uz tuos pliaukstelejimus yra isliejamos ant draugu, paskui savo vaiku ar net zmonu, vyru. Dziaugiuosi be galo akd auga karta kuri nezinos kas yra pliaukstelejimas nes tai rodys kad tevai mokejo su jais bendrauti kita kalba.

  12. O mano patirtis kitokia-mano tėvai puikus žmonės,esu jiems dabar be galo dėkingas,bet vaikystėje toks nebuvau.Mokiausi labai gerai,bet kompanijos su kuriom bendravau švelniai tariant geros nebuvo.Tėvai daug šnekėjo su manim,daug bendravo,tačiau šnekos manęs visai neveikė,bausmių sistema (tipo kažko negausi,nematysi)neveikė.Taip atsitiko,kad tėvai dėl mano chuliganiško elgesio buvo iškviesti į mokyklą-tėtės kantrybė baigėsi ir jis mane prilupo-buvo mėlynės,aš su jom tarybiniais laikais buvau priverstas daryti fizinį(nu tai dabar būčiau paimtas o tėvai lankytų pozityvios tėvystės kursus).Jei ne tas tėtės žingsnis nežinau ,kas su manim būtų,manau,kad kalėjime sėdėčiau,o dabar esu gydytojas,turiu kliniką,esu laimingai vedęs ,turiu penkis vaikus-ir ne nei karto nei vieno iš jų nemušiau,nekepštelėjau,neužsukau ausies,žmonos neišdavinėjau,nevogiau,savivertė man atrodo yra pakankama.Taip kad viskas priklauso nuo vaiko,nuo jo charakterio,nuo situacijos

  13. Puikus straipsnis! Lietuvoje labai trūksta elementarios logikos, o jos nebuvimas virsta naujais įstatymais, taisyklėmis ir visokiais draudimais. Tada įsigali institucinis terorizmas ir visi ima gyventi baimėje. Džiaugiuosi, kad taip taikliai ir teisingai viską surašėte.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *