Vaiko psichikos negalios viešinimo etiniai aspektai

Nors nemanau, kad gėda būti neįgaliu, pastebiu, kad daugėja mamų, kurios „influencina”, pasitelkdamos savo vaiko tikrą ar netgi tariamą negalią. Ilgą laiką galvojau, kad tai yra gerai, nes plečia visuomenės požiūrį. Neseniai suabejojau.

Viena mama, regis, visai nekaltai pasidalijo savo patirtimi, kaip kažkoks vyras ją apšaukė vandens parke, kad jos sūnus trukdo jo sūnui pereiti vandens takeliu. Užkliuvo, regis, labai paprasta detalė – moteris akcentavo, jog vyras nepakeitė savo nuomonės net paaiškinus esą jos vaikas turi autizmo spektro sutrikimą ir jam reikia daugiau laiko.

Ar tikrai reikia visiems iš eilės aiškinti savo vaiko psichiatrines diagnozes? Ypač, jei pats vaikas tai girdi? Kaip mes jaustumęsi, jei sukonfliktavus parduotuvėje ar viešajame transporte, mūsų sutuoktinis sakytų: „nepykite ant jos, jai diagnozuota depresija” arba „atsiprašau, jai – bipolinis sutrikimas”? Net ir norint plėsti visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimus, reikėtų suvokti, jog psichikos sveikata yra vienas intymiausių dalykų žmogaus gyvenime.

Suaugę taip pat neretai serga įvairiomis psichikos ligomis, pvz. depresija, bipoliniu sutrikimu, netgi šizofrenija ar šizoafektiniu sutrikimu, tačiau nėra įprasta ar priimtina savo elgesį teisinti šiomis diagnozėmis. Iš tiesų greičiausiai daugelį kur kas mažiau užgautų kažkoks nemalonus inicidentas nei tokių sveikatos sutrikimų paviešinimas, siekiant tą incidentą „užglaistyti”. Juolab naivus tikėjimasis, kad žmogus, kuris šiaip yra grubus ir nesupratingas, pasikeis išgirdęs stebuklingą diagnozę iš A raidės. Daug daugiau tikėtina, kad toks asmuo tik pasišaipys iš to. Taigi, prieš viešinant savo vaiko psichiatrinę diagnozę, tikslinta pagalvoti, ar tai būtina ir kaip tai paveiks vaiką.

Vaikas užaugs ir jam reikės gyventi toje visuomenėje, kurioje tikrai ne visi bus empatiški. Dalis  gali pasityčioti ir dar labiau traumuoti, dalis gali vengti bendravimo. Išviešintos psichiatrinės diagnozės gali sudaryti kliūčių gauti norimą darbą ar bendrauti su tam tikrais žmonėmis.

Iš esmės, manau, kad tikslinga vaiko psichiatrinę diagnozę viešinti tada, kai tai yra būtina ir nauda atsveria žalą, tačiau tai neturėtų tapti universaliu atsiprašymu už tai, kad vaikas kažką daro blogai ar kad jis kažkam nepatinka.

Paremkite teksto autorę per PayPal.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *