Vaikų atiminėjimo vajus

Klasika sako „ieškokit moters”.

Aš sakau „laikai keičiasi – ieškokit pinigų”.

Kai nesuprantate, kodėl kažkas vyksta, paklauskite, kas iš to uždirbs. Greičiausiai tai ir bus atsakymas.

Sveiku protu nesuvokiama istorija apie du iš esmės šiaip sau nuo tėvų atskirtus vaikus – neabejoju – yra pirma, bet ne paskutinė. Šiuo metu žmonės dar bruzda, vėliau – kaip ir Norvegijoje – išmoks į tai žiūrėti ramiai, manyti, kad tai dėl jų gerovės ir kad valstybė juos taip saugo – nuo jų pačių. Nes jie patys sau ir savo vaikams pavojingi. Nes valstybė žino geriau už juos.

Toks manymas yra natūralus totalitarizmo prispaustai nacijai, o totalitarizmas išgyvena geriausius laikus. Pamenu, mane dar mokė, kad esminis totalitarizmo požymis – valstybės kišimasis į privatų gyvenimą. Mano vaikus, deja, mokys, kad esminis totalitarizmo požymis – nepagarba LGBT ar kažkas pan.  Sukeiti kortas ir še tau fokusas – totalitarizmas užima paskutinį bastioną – šeimą, namus, miegamąjį. Ir visa tai prisidengiant „laisvės”, kurios nebėra net po savo stogu, vėliava.

Ironiška, kai valstybei įgaunant vis didesnes galimybes tiek atvirai, tiek ir latentiškai smurtauti prieš savo piliečius, vaikai tampa formaliai nebaudžiamais. Tačiau tik tol, kol užaugs – o tada jau pajus tą pat represinį aparatą. Kaip tai veikia, itin gerai matyti Norvegijoje, kur dauguma pas globėjus augusių vaikų saugę praranda savo vaikus dėl to, kad oficialiai teigiant globos naudą neoficialiai laikomi „brokuotais”, be to, tam ypač pasitarnauja globėjų pranešimai apie prastą elgesį, tikrus ar tariamus psichikos sutrikimus ir pan.

Neabejokite – šeimos išdraskymas turės visas įmanomas blogiausias pasekmes mažiausiai trims kartoms ir tos pasekmės bus daug blogesnės nei tos, kurias teoriškai sukeltų fizinės bausmės, ne taip seniai taikytos ne tik namie, bet ir mokymo įstaigose, o daug kur pasaulyje taikomos iki šiol.

Kas iš gavusių „beržinės košės” mieliau būtų pasirinkę netekti tėvų? Ką tai negrįžtamai traumavo? Kas šiandien nemyli savo tėvų, nes vaikystėje gavo diržo? Paprasti klausimai, dar paprastesni atsakymai, tačiau viešojoje erdvėje apie tai kalbėti tampa didžiuliu tabu ir jau beveik nusikaltimu. Gali būti, kad tokios idėjos greitai bus kriminalizuotos taip kaip ir įvairios kitos nuomonės.

Nes visa, ką žmogus yra patyręs, visa ką patyrė jo tėvai ar seneliai, yra nepagrįsta, neteisinga ir nusikalstama, jei… taip nutarė JIE – mūsų prižiūrėtojai.

Aš nesu tikra, kuris aspektas yra lemiamas, tačiau vaikų atiminėjimo vajus – jau kelis dešimtmečius siaučiantis Europoje ir pagaliau apimantis Lietuvą – yra vinis, užtikrintai kalama į šeimos ir apskritai visuomenės kaip tokios egzistavimą.

Vaikas, kartą netekęs tėvų… netenka jų amžiams. Ir visiškai nesvarbu, ar jis bus grąžintas po trijų dienų, ar po trijų metų. Pirmiausiai pakertamas pasitikėjimas tėvaisjie neužtikrino jo saugumo, neapsaugojo nuo tų nepažįstamų žmonių, darančių su juo ką nori. Taip pat pakertamas tėvų autoritetas – jie (tie kiti) yra stipresni ir geriau žino, kaip elgtis. Ir galų gale atsiranda supriešinimas tarp vaiko ir tėvų – vaikas (ypatingai vyresnio amžiaus) ima galvoti, kad jo tėvai jam… pavojingi.

Tai potyriai, kurie amžiams nužudo pasitikėjimu, artumu ir autoritetu grįstą tėvų bei vaikų ryšį. Tėvai ir vaikai geriausiu atveju liks… vienetai, gyvenantys po bendru stogu, tačiau ne tai, ką mes nuo seniausių laikų suvokiame kaip šeimą.

Ar gali būti, kad visi tie specialistai, psichologai ir kiti vaikų teisių „žinovai” to nesupranta? Ar jie patys būtų troškę, kad juos paimtų iš tėvų ir atiduotų svetimiems, nes mama sudavė per ranką? Ar jiems suduotą ranką skauda labiau nei sudaužytą širdį? Netikiu! Todėl tai, kas vyksta, suprantu kaip sąmokslą prieš šeimą, kai manipuliuojant gražiais, bet tuščiais žodžiais pats didžiausias smurtas vadinamas „pagalba”, o elementarios fizinės bausmės – smurtu.

Neliks šeimos – neliks ir visuomenės. O tuomet jau laužyk tą žmogeliuką kaip nori – niekas jo neužstos ir niekas jam nepadės.

Be šeimos ir visuomenės išardymo kaip totalitarizmo esmės bei ramsčio, prisideda ir kiti svarūs faktoriai – vaikų globa tampa išties pelningu verslu. Kuo daugiau atimtų vaikų – tuo daugiau patenkintų globėjų.

Atimti vaikai gali būti naudingi ne tik ekonomiškai, bet ir – žinoma – idėjiškai. Juk nacijoje, kurioje šeima gali būti bet kokie subjektai, neturintys biologinės galimybės susilaukti vaikų, globai paimti vaikai maskuoja šių subjektų santykių nenatūralumą ir sulygina juos su tikromis šeimomis – štai jie, du vyrai, besivedantys savo „dukrytę”!

Suvokus šią reformą kaip tam tikrą įrankį formuoti norimas nacijos savybes ir kovoti su nepageidaujamomis, tampa aiškesnė Kafkos procesą primenanti procedūra ir mąstas. Lygiai taip tampa aišku, kad pavienei šeimai laimėti šios kovos… neįmanoma.

Visų pirma todėl, kad paėmus vaiką net ir gana trumpam laikui šeima išardoma… amžiams.

Antra todėl, kad tėvai atsiduria tokioje padėtyje, kurioje jie tiesiog neturi galimybės elgtis „teisingai”. Jei „bendradarbiaus” su Vaiko teisių tarnyba ir nuoširdžiai pripažins savo „nuodėmes”, tai vaiką atims dėl tų „nuodėmių”. Jei „nebendradarbiaus” ir nepripažins savo „nuodėmių”, tai vaiką atims dėl… „nebendradarbiavimo”. Būtent tai išgyvena dauguma „civilizuotos” Europos tėvų, pakliuvusių į Vaiko „teisių” prievaizdų taikiklį. Kad ir kokį modelį pasirinktų, galų gale jis ir bus nurodytas kaip pagrindas atskirti ar net įvaikinti jų vaiką.

Lietuvoje kol kas turime unikalų atvejį, kai dėka visuomenės spaudimo du vargšai vaikai, kurie visą likusį gyvenimą nebepasitikės savo tėvais, grąžinti į šeimą – tiksliau tai, kas iš jos liko. Tačiau – neabejokite – „gerosios” Europos praktikos išspręs šį kazusą ir patobulins procedūrą taip, kad visuomenės dalyvavimas nebebus įmanomas (pvz. vien kreipimasis į žiniasklaidą bus pagrindas atimti tėvystės teises, kas iš esmės jau yra Norvegijoje). Taip pat neabejokite, kad ta šeima bus tiek diskredituota, kad pati visuomenė gailėsis jai pagelbėjusi.

Galime džiaugtis laimėję mažytę kovą, bent iš dalies padėję kelioms sistemos aukoms, tačiau, kol nebus masinio pasipriešinimo iš Europos atvežtai „tėvai prieš vaikus” ideologijai, sistema traiškys vieną šeimą po kitos, kol galų gale gyvensime kaip… Švedijoje – vieniši, morališkai sužlugdyti individai, leidžiantys laiką su svetimais žmonėmis, nes… savų nebėra.

19 atsakymų į “Vaikų atiminėjimo vajus”

  1. Taip, esu gavęs „į kailį” nuo tėvų. Ir tuo didžiuojuos! Rimtai. Tai išties geriau, nei netekti tėvų. Antra, kas būčiau tapęs jei tėvai būtų viską leidę? Brežnevo laikų Tarybų Sąjunga pasirodo buvo protingesnė. Bet kas labiausiai užknisa tai visas dėmesys šiai kauniečių šeimai. Kodėl visi (t.y. žurnaliūgos) užmiršta kitą praeitų metų įvykį, kuomet iš mamos atėmus vaiką, mama nusižudė? Vaikas gi nebeturės mamos, gi šiuo kauniečių atveju tėvai liko sveiki.
    Šakalienės (koks neįtikėtinai keistas ir tikslus vardų sutapimas) įstatymas yra ydingas dar ir tuo kad jis yra beždžioniškos prigimties: girdi, taip yra Norvegijoje, vadinasi taip reikia ir mums! Va šitoks aklas kopijavimas t.y. beždžioniavimas jau tiek yra pridirbęs Lietuvai žalos, tiek žalos aš visa dar nesuprantu negi Lietuvos politikai iki šiol nesupranta, kad niekas taip nekenkia kaip gerais norais pridengtos iniaciatyvos paimtos iš kažkur tai kurios įvedamos nepritaikius lietuviškai realybei? Nuo oranžinių dviračių (kuriuos vilniečiai sėkmingai sulaužė ir išvogė) iki va tokio vaikų apsaugos įstatymo. Durnių laivas.

  2. Ar matėte šios dienos TV3 ŽINIAS?Vaikų teisių gestapininkai ir liberastiniai stribai susitelkė ir smogė.Kam?Nagi mums,valstybei. Taip mums,nes mes išsirinkome M.Puidoką ir N.Puteikį,kad mus atstovautų.Jų vakar dar vis valstybinė „Barnevernet” neįsileido į posėdį ir net sugebėjo juos išstūmti fiziškai.Šitie vis dar Lietuvos valdininkai pradėjo karą prieš valstybę ,t.y.mus ir dabar plūstasi ,pyla purvus ,griežia dantį ant mūsų atstovų,Neatsilieka ir Broilerio bei liberastų vadovaujama opozicija.Palaikykime mūsų išrinktuorius.Nusiųskime jiems palaikymo laiškelius.Karas bjau prasidėjo ,o jiems reikia mūsų palaikymo.

  3. pribloškiančiai tikslus tekstas.

    mano, kaip tėvo, ir kaip Lietuvos piliečio, nuotaikos šią savaitę kaitaliojasi nuo įsiučio iki negalėjimo patikėti savo akimis ir ausimis.

    atimti vaikus mėnesiui – nusikaltimas prieš širdį, sąžinę, sveiką protą ir pilietiškumą. ir atrodo kas nors iš „sistemos“, nebūdami visiškai atbukę ir abejingi, turėtų atsipekėti, skubėti ištaisyti klaidas ir atsiprašyti… bet ne, girdime sausus, beširdžius pasiteisinimus, kad viskas „pagal įstatymo raidę“ ir „radom rykštelę – kitų įrodymų nebereikia“. ką jie išdarinėja? ar galima taip nužmogėti, kad apsiverstų liežuvis pateisinti dviejų vaikų atskyrimą nuo pasimetusių, pasiklydusių, tačiau mylinčių tėvų?

    neseniai kinuose pradėtas rodyti „tarp pilkų debesų“; filmo dar nemačiau ir veikiausiai žiūrėti neketinu, tačiau kaip vis dėlto neįtikėtina stebėti, kai dabartinė nufeisbukėjusi visuomenė yra pasirengusi braukti ašarą dėl istorinių įvykių replikacijos, ir kaip didelės jos dalies visiškai nejaudina atskirtų tėvų ir vaikų sielvartas. nedaugelis dalykų pasaulyje gali būti žiauriau už nepagrįstą, kad ir laikiną, šeimos ardymą, tačiau „vaikų apsaugos“ sistemoje esančių tai regis visiškai netrikdo – nei kaip tėvų, nei kaip vaikų, nei kaip piliečių. norėtųsi šaukti: lietuviai, atsipeikėkit, tokie dalykai, kurie įvyko Kaune, ir yra „sibiras“ – ir mes jį darome sau patiems. štai šitaip išplėšti vaikus iš tėvų ir tėvus iš vaikų – tikrų tikriausias „sibiras“, čia ir dabar, savo rankomis.

    graudu stebėti, kaip tėvai buvo visiškai pažeminti ir palaužti sutikti su visomis primetamomis sąlygomis, vien dėl to, kad valstybė galėjo ir nepaleisti savo „įkaitų“ – vaikų…

    žinoma, visiškai pavyzdinė yra prezeidentės tyla – užstoti tarnybas ji negali sau leisti, nes „liaudis pasmerktų“ ir kadencija būtų kiek sutepta į pabaigą; tačiau palaikyti tėvus – neleistina; nes progresyvios vertybės, vakarai stebi, „nebūsiu populiste“… bet, tiesą sakant, ar ką nors stebina, kad jai greičiausiai – nusispjaut? ir, žvelgiant į ateinančius metus, jei ši atbunkanti tauta išrinks Šimonytę (kuri irgi nepasivargino sureaguoti į įvykius) – tokių istorijų ir reakcijų į jas tik daugės.

    aš nebeatpažįstu tautos ir tautiečių. ačiū ir pagarba visiems, kurie atkreipė dėmesį ir užstojo šeimą. o visiems kitiems tenka paskelbti „skyrybas“.

    1. Labai taiklus pasakymas – „atbukanti tauta”. Mane irgi šiurpas krečia, kai žmonės serga vanagų, vanagaičių ir emilijų, kurių niekad nepažinojo ligomis, tačiau yra visiškai abejingi savo kaimynų ar giminių nelaimėms. Aš tai laikau indoktrinacija, propaganda. Mylėti oficialius didvyrius dar galima, o paprastus žmones jau pernelyg pavojinga.

      1. vyksta butaforinės sąmonės ir vertybių kūrimas.

        žmonės ramiai su vaikais vaikšto į partizano palaikų perlaidojimą, o kai štai pat po jų nosim iš kaimynų šeimos išplėšia vaikus, jie nusisuka ir tesugeba nosį krapštyti.

        butaforinės krokodilų ašaros ant siauroformačio istorinės atminties kičo. o pas kaimyną tegul stogas dega, apsiverčiu ant kito šono ir miegu toliau. ką jau kalbėt, jei tautietis bėdon pakliuvo svetur – pats kvailys, taip jam ir reikia!

        apskritai, abejoju ar politikoje liko nors viena kiek įtakingesnė partija, kuriai ne tai, kad rūpėtų emigrantai, bet kuri apskritai NORĖTŲ, kad jie kada nors sugrįžtų namo. geriau tegul negrįžta. už juos juk nebalsuos.

        emigrantai, socialinės problemos – kažkokia įkyri nesąmonė… paskyrėm tarnybą, išsiaiškins. o, pavyzdžiui, pensijų galėtų ir nelikt – neapakeliama našta, galvos skausmas, rakštis minkštoje vietoj. kaip galėtų nelikt ir pensininkų; kartu su tais, kurie dar prisimena pokarį ir kas ten buvo ar nebuvo herojais.

        pavalgyti, pakvatoti-patrolinti ir nubraukti krokodilo ašarą – kas su mumis, tam pakeliui į sotų rytojų. o visi kiti – taip, taip, patys kalti…

          1. manau, tai pasirinkimo klausimas. kitas klausimas – kodėl toks pasirinkimas, o ne kitas.
            „blogis“ šiuo atveju yra abejingumas, tuščių vertybių garbinimas ir fundamentalus nesugebėjimas dirbti – kad daugelis dalykų valstybėje tiesiog veiktų. o kai neveikia – nuo nesprendžiamos problemos atsiribojama žodžiais.

            štai, Gabrielius Landsbergis, keturių vaikų tėvas – regis, kam kam, o bent jau jam turėtų sukilti nerimas, suvirpėti širdis… bet ne – nesuvirpa net antakis. ir didžiausia blogybė šioje istorijoje anot jo – „kad blogi politikai nepaverstų viso to dar viena garliava“. tik tiek. ir ryšį bei solidarumą daugiavaikis Gabrielius jaučia turįs ne su tėvu kauniečiu, o su … kuo ten? Macronu? feisbuko komikais?

            keista kodėl taip yra, bet taip yra. ir tokių gabrielių nors vežimu vežk – tuščiomis vertybėmis besitaškančios pasaulėžiūros nebesugeba perfomuoti nei vaikai, nei šaknys.
            nes atplūstančių kartų šaknys – iš oro. tie, kurie dar spėjo pusę pėdos įmerkti tarybmetyje, neigia patį laikotarpį, bando pamiršti, ištrinti; amputuoti. ir ne tik savo vaikystę, kaip laikmetį, bet ir savo tėvų – kur tėvai gyveno, kaip gyveno – neaišku, neįdomu; cancel ir delete.
            „šaknų“ ieškoma mitologizuotame tarpukary, kuriame, kaip toje Jamaikoje, niekada nebuvom, bet taip norisi sugrįžt. tarpukary, kurį, it kokį romantizuotą steampunko sapną, nupieš mums sąlyginis Tapinas. arba patys nusipiešim. susapnuosim. žinoma, dar yra LDK… bet norint iki jos prisikasti, reikia amputuoti ir carinę Rusiją. taip vat ir šokinėjam laike kur patinka, spaudydami klaviatūras.

            turbūt negali iš mito, klišės, kičo, oro ir feisbuko atsirasti šaknys ir kartu formuotis vertybės. bet tokia yra „aktyvioji“, mūsų, trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių karta. mūsų tėvų karta, išvarginta permainų ir laukinių 90-ųjų tiesiog pasidavė, išmoko prikąsti liežuvį ir nuleisti rankas. o mes, ką mes? „išsiauklėjom“ patys – persiauklėjom pagal feisbuką ir netfilxą. išmokom skaniai gaminti pagal Oliverį ir dar – gražiai rengtis, turėti „skonį“ muzikoje ir kine. žodžiu, vartoti. o kai norisi tik vartoti, istorija ir vertybės tampa dar vienu produktu, kurį norisi vartoti tik gražiai įpakuotą.

            kokiomis vertybėmis vadovausis „bešaknės“ dvidešimtečių, paauglių ir dar jaunesnių kartos – sunku ir įsivaizduoti…

  4. Ačiū Jums už tikrą straipsnį ir gilias įžvalgas. Jūs tiesiog privalote kuo plačiau tai paskleisti. Advokatai (Kauno atvejo) šiuo metu ruošia pranešimą spaudai apie melagingą ir tendencingą prokuratūros pranešimą vakar per TV. Tam, kad visuomenė “neatbuktų” šitas atvejis negali tyliai pasibaigti,

  5. Puikus analitinis, mąstantis straipsnis. Perskaitęs pagalvojau – o kad Seime būtų tokių žmonių nors trečdalis, tai gal ir tokių totalitaristinių įstatymų nebūtų.
    Dėja protaujančių ir suvokiančių realybę absoliuti mažuma. Todėl ir seimus ir prezidentus išsirenka ”dauguma” į save panašius. „Valdžia” nuolankiai tarnauja Vašingtonui ir Briuseliui ir vykdo globalistų primestą tautos genocido politiką.
    Aš sakyčiau – teisingumas yra valstybės pagrindas, o šeima – visuomenės, tautos pagrindas. Lietuva kaip suvereni valstybė sunaikinta. Belieka sunaikinti šeimą. Vieni išvyks į užsienius, kiti atvyks pagal ”kotas”, dar kiti – savo noru. Visi vietiniai bus paversti mankurtais. Išliks tik vietovardis Lietuva. Tą įrodo liūdnas Prūsijos likimas. ”Klęstėjo” Prūsija krikščioniškoje Europoje – tai jau senai nė vieno prūso nesurasi. Toks pat likimas laukia ir Lietuvos Tai tik laiko klausimas.

  6. Hmm… visa tai teisinga… ir kartu tai turi kažkokią dozę verkšlenimo.
    Gal darykim ką galim padaryti taisant tokias situacijas.

    Pvz. ši viešoji erdvė gali būti ta vieta kur sąmoningi piliečiai gali įnešti savo įnašą į kūrimą praktinės atmintinės kaip elgtis tėvams, pas kuriuos prisistato tarnybos atimti vaikų.
    Tai yra kaip PRAKTIŠKAI reikia elgtis toje situacijoje (nuo pirmos minutės joje): viską įrašinėti, filmuoti, kaip ginti savus ir savų vaikų interesus teisiškai, morališkai, psichologiškai, etiškai, taikiai, gintis visomis priemonėmis (bėgti su vaikais į vietas kur yra daug žmonių ir t.t.) ir t.t.?
    Juk galima būtų tokią atmintinę sudėlioti su realiais patarimais iš įvairiausių sričių specialistų būtent tokiai konkrečiai situacijai.

    Pvz. gal galima būtų „iš apačių“ stumti idėją, kad vaikų teisių specialistai šalia profesinių kvalifikacijų turėtų ir ilgalaikio praktinio elgesio su vaikais įgūdžių. Pvz. kad visi specialistai „vaikų teisėse“ būtų (esamu momentu) bent 5 metus vedę ir turėtų bent porą savų vaikų ir pan.

    1. Jūs siūlote daryti Sizifo darbą: ridenti akmenį, kurio užridenti neįmanoma. Kai pati idėja iš esmės yra toksiška ir orientuota į šeimų žlugdymą, tai jokios „atmintinės” čia nepadės ir tai tegali būti sprendimo „imitacija”. Vaikas bet kokiu atveju bus paimtas, šeima bus sužlugdyta, o visi įrašai ir kitokie dalykai geriausiu atveju padės problemą išviešinti, bet vargu, ar ją išspręsti. Lietuviškos tarnybos jau dangstosi iš Norvegijos atsivežtu „konfidencialumu”, tačiau tai daro dar gana prastai. Nieko – išmoks. Tada vien tai, kad tėvai išdrįso kažką paviešinti ar kažkur kreiptis, reikš vaiko teisių pažeidimą ir tėvystės teisių atėmimą.

      1. Visiškai nesutinku su jūsų aukščiau paminėta pozicija.
        Aš daugiau rašiau ne apie „asmens kovą su valstybės institucijomis“, o apie „eilinio asmens betarpišką paramą kitam eiliniam asmeniui“.

        Jei asmens kova su blogai veikiančiomis valstybės institucijomis yra pilietinė veikla tai „eilinio piliečio parama kitam eiliniam piliečiui“ jau yra ir žūtbūtinės partizaninės kovos elementas.

        Jei pas mus eilinius piliečius jau nebėra realios empatijos ir noro padėti kitam eiliniam piliečiui – tai mūsų valstybė tikrai ir neišvengiamai jau yra patyrusi įvairiapusį krachą.

        Berods jūs esate teisininkė – tai nejaugi jums visiškai nekyla noras pvz. patikslinti situaciją kaip elgtis bėdžiui (papuolus į tai kai jo dviem vaikams, jam pačiam ir jo pačiutei yra pasakoma, jog jie visi keturi serga ketvirtos stadijos vėžiu/t.y. atitikmenyje yra atimami vaikai). Juk tokia situacija jam yra hyperstresinė ar įvedanti į hyperafektinę būseną. Ir tuo momentu jam kišami popieriai pasirašyti dėl kažko.
        Taigi, pvz., ar terorizuojamasis turi teisę ramiai susipažinti su turiniu to ką jam liepiama pasirašyti. Ar jis gali dėl parašo apsispręsti per kelias dienas (ir įsidėjęs į užantį pasirašomąjį dokumentą), pasikonsultuoti su kažkuo?
        Nes juk jo padėtas ar nepadėtas parašas gali lemti ir tai ar jo vaikai ateityje netaps pedofilų ar prekybos žmonių organais aukomis.

        Ir t.t. ir t.t.

  7. Straipsnis kokių dabar reta! Ir linkęs pritarti svęčiui, jog reikia daryti kažką, o ne vien tik „verkti” komentaruose! Juk sąjūdžių laikais tai kažką sugebėjom!?

    1. Sugebėjome tai, ką dabar turime. Manęs asmeniškai neįkvepia. Ir nematau aš čia paprastos išeities. Tik visuotinį tautos sukilimą, kuris man atrodo itin menkai tikėtinas.

  8. Šiais laikais konfidencialumas reiškia tik vieną,,=aiškų bandymą slėpti ką nors,nes po tuo žodiu paslepiami baisiausi dalykai,patys žžinote iš praktikos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *