Nutikus vienam įvykiui, apie kurį visi žino, nutariau per daug šios temos neanalizuoti, nes ir taip buvo per daug besišildančių to vaiko pelenuose.
Istorija – baisi, bet nei pirma, nei paskutinė. Ir toli gražu tai nėra tik lietuviška realybė, kaip kažkodėl bandoma teigti. Suvedus į paieškos laukelį žodžius „nužudytas vaikas” panašių siaubų galima prisiskaityti apie visas valstybes, tame tarpe, ir išsvajotąją Norvegiją.
Lietuvos Vaiko teisių apsaugos sistemos neužtenka reformuoti, ją reikia sukurti. Nors ir tai tikrai ne visados apsaugos nuo panašių įvykių.
Keisčiau yra matyti, kaip tai daroma – viena isteriška moteriškė, nelaimei tapusi tautos atstove, klykauja, kad, jei čia kažkas kažkam nepritars ir nepavyks ypatingos skubos tvarka priimti naujo įstatymo, tada vaikus ir toliau bus galima mušti, bet ne užmušti.
Mušti (beje, ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius) draudžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str., numatantis atsakomybę už skausmo sukėlimą. Tas straipsnis galiojo ir tuo metu, kai buvo mušamas nužudytas vaikas. Ir kodėl tai nepadėjo, ar ne? Ar dėl to, kad p. Šakalienė nėra susipažinusi su minėtu straipsniu? Ar dėl to, kad jo monstras patėvis neskaitė baudžiamojo kodekso?
Visi aplink rėkia, kad, jei būtų parašyta, kad mušti negalima, tai nebūtų mušęs… Bet gi parašyta. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vykęs ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl vaiko sumušimo. Ne kokioje Norvegijoje. Lietuvoje. Vyko, beje, ir dėl minimo berniuko.
Tai ar tikrai niekur neparašyta, kad vaikų mušti negalima?
Akivaizdžiai parašyta ir akivaizdžiai meluojama.
Klausimas, kodėl meluojama? Kodėl žaidžiama primityviomis emocijomis ir rėkiama, kad reikia būtinai kažką kuo skubiau surašyti ir tada neva viskas bus gerai? Reciduojantys narkomanai paskaitys ir elgsis taip, kaip parašyta. Juk jie visados taip ir daro.
Iš tiesų, jei tai tikrai padėtų, tai aš sutikčiau net ant atšvaitų dėti užrašus „vaikų užmušti negalima”. Lygiai kaip dabar rašoma ant cigarečių, kad jos sukelia vėžį. Beje, ar jau visi nustojo rūkyti?
Bėda ta, kad tokios priemonės nepadeda. Padorūs žmonės ir taip žino, kad vaikų užmušti negalima, o nepadorūs nesilaiko įstatymų, ką, beje, patvirtina net ir paskutinis šiurpus pavyzdys – kiek kartų tas niekšas buvo teisiamas?
Bet grįžtant prie temos – kam reikia kažką daryti ypatingos skubos tvarka? Ypač tokiu jautriu klausimu, kur klaidos gali kainuoti labai daug.
Ar ne protingiau viską daryti lėtai, nuosekliai, tariantis su visuomene, psichologais, psichiatrais, analizuojant turimus resursus, kitų šalių patirtį ir pan.?
Šis įstatymas svarbus visai visuomenei, tai kodėl jo priėmimas paliktas vien p. Šakalienės skubotam sprendimui?
Ir čia, deja, yra įtarimų, kurie man nepatinka.
Visų pirma, Lietuvoje norvegiška vaiko teisių apsaugos sistema pristatoma kaip etaloninė, nors, kiek man žinoma, pasaulio mastu ji gana stipriai kritikuojama dėl uždarumo, skaidrumo trūkumo, per didelių vienos privačios institucijos įgaliojimų. Pasigirsta kalbų ir apie tai, kad tokia sistema daliai norvegų tapusi pasipelnymo šaltiniu – valstybė skiria didžiules sumas tiek Bernervert, tiek vaikų globėjams. O ten, kur pelnas, meilei vietos gali ir nelikti, ar ne?
Dabar panaši sistema pradedama formuoti Lietuvoje. Neva vaikams blogai gyventi vaikų namuose (nesakau, kad gerai), tai jie gyvens pas apmokamus globėjus. Bet ar apmokamas globėjas tikrai geriau nei vaikų namai?
Ir čia aš labai sudvejočiau. Taip, kai kuriais atvejais tas globėjas bus jautrus, empatiškas, rūpinsis vaiku, užmegs su juo emocinį ryšį ir tai bus tikrai geriau nei vaikų namai. Bet kiek globėjų nutars pasiimti vaikus globoti dėl pajamų? Aš tokių žmonių tikrai žinau. Ir jų daugės, nes didės apmokėjimas.
Manau, kad daugeliui tėvų netekusių vaikų reikalinga profesionali ir visokeriopa pagalba, kurios dalis globėjų, net ir labai geranoriškų, nemokės suteikti, o kita dalis net nebus tuo suinteresuota.
Norvegijoje globėjai keičiasi labai dažnai, taigi, kalbėti apie kažkokį vaiko ir globėjų emocinį ryšį yra, švelniai tariant, naivu. Nebent mes pripažintume, kad tas ryšys vis iš naujo ir iš naujo „sulaužomas” ir sukuriamas su kitais globėjais.
Nors finansinis klausimas, kalbant apie vaikus, man neatrodo svarbiausias, tačiau naujoji sistema valstybei kainuos kur kas brangiau (algos globėjams, globėjų mokymai ir pan.), tačiau, ar ji tikrai labiau užtikrins vaiko interesus, yra klausimas, nes sunku vienareikšmiai atsakyti į klausimą, kas yra blogiau – globa institucijoje, kurioje dirba profesionalai, ar globa namuose, kuriuose globoja už algą, bet ne profesionalai.
Aš visiškai sutinku, kad būtina skatinti globą, įvaikinimą ir pan., tačiau vaikų namų skubotas uždarinėjimas ir profesionalų darbo perdavimas žmonėms iš gatvės man neatrodo įtikinančiai gera alternatyva. O tuo atveju, kai mokamas darbo užmokestis, sutikime – tai yra darbas.
Lygiai kaip vaikų namuose dirbdavo įvairios kvalifikacijos ir pažiūrų žmonės, lygiai taip ir globėjais taps patys įvairiausi žmonės, nebūtinai geriausių moralinių savybių. Ypač, kai tas profesionalios globos klausimas stumiamas su tokiu pagreičiu, kad niekas į nieką per daug nesigilina. Atrodo, kad svarbiausia uždaryti vaikų namus, išdalinti vaikus globėjams už algą ir viskas savaime bus gerai.
Jei aš teisingai suprantu siūlymą, tai dabar iš esmės orientuojamąsi ne į tai, kad vaikai realiai turėtų namus, o kad globa būtų „suprivatinta”, t.y. kad vaikų globos institucijos funkcijas atliktų apmokami globėjai. Bet ar tikrai tam vaikui toks jau esminis skirtumas, kam valstybė moka algą už jo globą? Jis juk iš esmės supranta, kad nėra pilnateisis šeimos narys, o labiau „papildomos pajamos”.
Kitas aspektas, kuris išryškėja siūlomų reformų šviesoje yra tas, kad tarsi siekiama, jog globojamų (laikinai globojamų) vaikų skaičius drastiškai išaugtų, kas vėlgi būtų naudinga tiems patiems privatiems globėjams.
Manipuliuojant sąvokomis „smurtas prieš vaiką”, „vaikas negali apsiginti”, pamirštama, kad net Konstitucija laiduoja tėvams teisę auklėti savo vaikus, jau nekalbant apie tai, kad būtent taip visuomenė funkcionavo tūkstančius metų.
Dabar gi tarsi sakoma, kad tėvai yra per daug neprotingi patys auklėti savo vaikus, bet… tai galės padaryti apmokami globėjai.
Pati mintis, kad tėvai yra per daug neprotingi patys auklėti savo vaikus, peršama pasitelkiant pavyzdžius, kurie, sutikime, nėra įprasti.
Asocialių, vaikų neprižiūrinčių šeimų problema turi būti sprendžiama, tačiau galbūt ne tokiu būdu, kad automatiškai visas šeimas prilyginti asocialioms ir uždrausti auklėti vaikus, darant bet kokį (tiek fizinį, tiek emocinį) poveikį?
Tarkim, kunigas Ričardas Doveika kelia visiškai pagrįstą klausimą, ar neleidimas vaikui rengtis ne pagal lytį galėtų būti laikomas emociniu smurtu prieš vaiką. Aš sutikčiau su jo vesija, kad taip, tokia situacija galėtų būti laikoma emociniu smurtu, nes bet koks neigiamas poveikis asmens atžvilgiu gali būti pavadinamas smurtu. Kita vertus, ar įmanomas auklėjimas be neigiamo poveikio?
Jau minėta isteriška tautos atstovė, vengdama atsakymo į klausimą, pateikia labai keistus išvedžiojimus esą tėvai gali tiek leisti, tiek neleisti ir abiem atvejais tai nėra vaiko teisių pažeidimas, bet… Jei jie neleidžia ir vaikas vis tiek to nori, o jie niekur nesikreipia ir nesiaiškina, ar vaikas nepatyrė seksualinio ar kitokio smurto, tai jau galima laikyti nepriežiūra.
Ką nors supratote? Aš – ne. Nes minutės laikotarpiu buvo pasakyti du prieštaravimai: Pirmas, kad tiek leisti, tiek neleisti rengtis kitos lyties rūbais nėra vaiko teisių pažeidimas, bet… Jei vaikui tas noras nepraeina, tai tėvai turi susirūpinti jo emocine bei seksualine patirtimi.
Bet tai visgi kodėl susirūpinti turi tik tie tėvai, kurie… neleidžia? Nes gal tada tie, kur leidžia, irgi ignoruoja vaiko emocinius poreikius ir, užuot išsiaiškinę priežastis, kodėl vaikas to nori, neatsakingai renkasi lengviausią išeitį – leisti rengtis kitos lyties rūbais?
Be to, pagal šį aiškinimą, tėvams yra paprasčiau sutikti su bet kokiu vaiko prašymu (net ir rengtis kitos lyties rūbais), nei nesutikti, nes sutikdami jie nenaudoja emocinio smurto, o nesutikdami turi ieškoti sprendimų, kaip tai pateisinti, na, pavyzdžiui, pasak p. Šakalienės, vedžioti vaiką pas psichiatrus. Juk negalima psichiškai sveikam vaikui kažko neleisti, ar ne?
Stebint iš šono, matau bandymus apsimesti, kad, viską griežtai sureglamentavus, neliks smurto prieš vaikus, nors… Nėra pasaulyje nei vienos valstybės, kurioje nebūtų nusikaltimų, tame tarpe ir vaikų atžvilgiu.
Norint šią problemą kiek įmanoma išspręsti, būtina tam skirti daug laiko, konsultuotis su visuomene, specialistais, atlikti įvairius vertinimus. Tuo tarpu, matau tik kažkokius isteriškus bandymus nukopijuoti vaiko teisių apsaugą nuo Norvegijos, kuri kritikuojama net ir dėl to, kad nepaiso tarptautinių teisės normų vaikų teisių apsaugos srityje, t.y. nesirūpina tuo, kad vaikai pirmiausia būtų perkeliami pas artimus žmones, į panašią kalbinę bei kultūrinę aplinką, nebendradarbiauja su kitų šalių institucijomis, neužtikrina pakankamo bendravimo su tėvais ir pan. Apskritai, minėta sistema yra tokia uždara, kad nieko tikro apie ją net nežinome, o pasiekiantys gandai kartais verčia krūptelėti.
Tai, kas šiandien vyksta, kalbant apie vaikų teisių apsaugą, aš pavadinčiau elementaria isterija. O isterija retai kada duoda gerų rezultatų.
Isterija visais nepatogiais klausimais pas mumis vyksta.
Visada ieškoma kaltų, ieškomą ką išmesti iš darbo, ieškoma bent jau atpirkimo ožio. Na, kad vaizdas būtu, kad kažkas daroma. Dūminė uždanga kažkokia.
Ir teisingai pastebėta, vien tai, kad bus kažkas kažkur parašyta, situacijos nekeis. Kaip ir griežtesnis draudimas vairuoti girtiems, situacijos kiek skaičiau labai nepakeitė. O išgeria juk ne tik asocialūs asmenys. Skirtingai nei vaikai, kurie dažniau nukenčia abejotinose šeimose. Tarsi tose šeimose visur sienos tapetuotos BK puslapiais….
Kartais man baisu, kad visa ši valstybė tėra dūmų uždanga. Na, gal ne valstybė, bet įvairūs valdymo procesai joje.
Nėra jokių šimtu procentu veikiančių priemonių. Man artimesnė alkoholio tema. Uždraudus reklamuoti akcijas prekybos centrų lankstinukuose, aiškiai išskirti , kad va akcija dabar vienos įmonės gėrimus į Lietuvą įvežančios ir pardavinėjančios įmonės pardavimai sumažėjo 30%. Na bent jau man taip pasakojo studentas, kuris dirba tokioje įmonėje.
Ar tai blogai? Ne tai puiku, bet vis vien šimto procentų (nulinio alkoholio vartojimo) neturime. Neturėsime, kad ir ką darysime. Ar tai reiškia, kad nieko ir nedarykime?
Ponios Agnės komentaro paaiškinimas įprasta kalba: jei vaikas nori kažką daryti ir mes neleidžiame, o vaikas vis vien nori tą daryti tai mūsų pareiga (anot jos) ne palikt vaiką ašaroti, rėkti ar dar ką, o suteikti emocinę paramą. Kitaip sakant neleidi, o vaikas jei dėl to patiria neigiamas emocijas ir jas ima reikšti tai mes turėtumėm vaiką paguosti, užjausti ir panašiai 🙂 neleidžiam dėtis šitų batų, vaikas ima verkti tai mes prieiname ir sakom – niu, ko verki? Jei vaikas pasako, kad dėl batų tai mes paguodžiam jį sakydami „taip, suprantu, kad tau liūdna, skaudu”) 🙂
Na, bet bendrai gerai yra tai, kad jie turi nuomonę.
Komentavo ne Agnė, o Dovilė. Nu bet ok. Vardą supainioti galima. Kitas dalykas, kad man vis tiek lieka klausimas, kodėl vaikas, kuris nori rengtis kitos lyties rūbais ir rengiasi neva neturi problemų ir jo guosti nereikia, o tą, kur norėtų, bet nesirengia – reikėtų? Ar aš teisingai suprantu, kad pasak Jūsų, didesnė bėda ne sutrikusi lytinė tapatybė, o noro (ar gal užgaidos) nepaisymas? Ai, pala, kas yra sutrikusi. Gi norvegai jau saugo vaikus nuo jų pačių lytinės tapatybės.
Na leisti ar neleisti rengtis yra tėvų atsakomybė (tokia prielaida). Čia šiaip įdomi yra situacija vaiko „laisva valia” – nors teisė kaip ir sako, kad iki 14-os metų vaikas nėra atsakingas už tai ką padarė (atsakomybė nėra atsiejama nuo laisvos valios), o pilnai atsakingas (laisvas) tampi tik 18-os metų. Iš to gaunasi, kad atsakingi yra tėvai. Jei tėvai leidžia rengtis kitos lyties rūbais vaiko „emocinė gerovė” primityvia forma kaip ją ir daugelis supranta lieka nepažeista, o jei neleidžiam, o vaikas nori (na jis vis dėl to nėra tik paklusnus priėmėjas), tad ta pati „emocinė gerovė” tampa pažeista ir preziumuojama, kad tėvai turi ją sutvarkyti. Iš čia ir gaunasi guodimas.
Nežinau kiek persirenginėjimas kitos lyties rūbais gali sąlygoti vaikystėje sutrikusią lytinę tapatybę (F64.2), bet turiu vis dėl to įtarimą, kad kaip ir daugelis F kategorijos sutrikimų jis yra sąlygojamas kur kas rimtesnių procesų nei rūbai.
Na, o kalbant apie Dovilės pasisakymus tai logika tokia – buvo vaikas, užsimanė rengtis kaip mergaitė, tėvai neleido, o jis vis vien nori tai keliama prielaida, kad tas vaiko noras neatsirado iš niekur ir preziumuojant, kad ji teisės psichologijos magistrė turėtų remtis prielaida, kad tai (noras) neatsirado iš niekur, o galėjo būti sąlygotas kažkokių išorinių jėgų. Aišku dėdė, kuris prievartavo yra kraštutinis variantas, bet tokius pokyčius gali sukelti labai daug kas ir Dovilė ir teigia, kad tai ir yra tėvų atsakomybė – išsiaiškinti iš kur tas noras taip elgtis. Iš čia užsisuka visas ciklas – psichologai, socialiniai darbuotojai ir t.t.
Įtarinėjant kokias tai išorines priežastis reikia šnekėtis su vaiku. Tėvai ir kiti neturintys specialių žinių apklausti negali (specialių žinių čia turi psichologai). Na, o gal ir namų aplinka nelabai kokia? Čia va jau gali pasireikšti socialinis darbuotojas. Tėvų atsisakymas „bendradarbiauti” su šiais specialistais laisvai gali būti traktuojamas kaip nesirūpinimas vaiku, jo interesų nepaisymas.
kalbant apie Ričardą – teoriškai jis teisus. Praktiškai vaiko niekas neatims vien dėl vaiko noro, bet patampyt nervus ir panašiai galima.
Kam viso šito? Na čia toks vienas iš lengvesnių būdų skatinti taip vadinamą atsakingą tėvystę. Yra daug sudėtingesnis kelias, bet juo eiti mūsų krašte yra nelabai įprasta, nes jis daug brangesnis, ilgesnis, o rezultatai matomi gerokai vėliau, o priimtas įstatymas leidžia užsidėt pliusą.
Logika paprasta – eiti ilgesniu, brangesniu keliu nėra kada ir už ką, o nieko nedaryti irgi negalima – tai paimam pigų, kažkiek veikiantį (bent teorijoje) būdą ir padarom.
Pabaigai istorija apie psichikos sveikatą Vilniuje.
Susirūpinta buvo, kad per metus Vilniuje rodos nusižudo apie 50 žmonių. Buvo nuspręsta, kad reikia padaryti mokymus, kad asmenys galėtų identifikuoti potencialų savižudį. Mokymai buvo pravesti bene 75 savivaldybės darbuotojams. Mokymai kainavo ar apie 100 000. Kaip manote ar nors vienas iš tų savižudžių prieš žudydamasis lankėsi savivaldybės klerkų kabinetuose? Visumoje mintis gera visai, bet viską visiškai sumovė kam tie mokymai buvo skirti. Tokių istorijų yra ir daugiau…ne visas žinau, o ir žinot gal ir nelabai noriu, nes neturiu minčių kaip tai pakeisti (tiksliau turiu, bet to realizuoti neįmanoma).
Pirmiausia, tai 100 000 už mokymus 75 darbuotojams, yra švelniai tariant korupcija ir, jei tikrai buvo toks niuansas, tai tik įrodo, ką aš ir sakau – šitai valstybei šakės. Nes tokie mokymai privačiame sektoriuje kainuotų galbūt iki 5000 Eur. Bet čia daugiausiai. O dėl kito, tai Jūs man čia aiškinate, ką teoriškai aš ir pati suprasčiau (nors praktiškai ne visai sutinku), tik vat neatsakote į du svarbius klausimus: 1) Jei noras rengtis ne pagal lytį yra kažkokių (nesvarbu, kokių) problemų požymis, tai kodėl dėl to turi susirūpinti tik tie tėvai, kurie neleidžia? Ar Jums tai atrodo logiška? 2) Jei pats sutinkate, kad vaikas nėra už save atsakingas, tai matyt sutiksite ir tai, kad tėvai yra priversti daryti vaikui tam tikrą poveikį, kad jis laikytųsi savo pareigų, augtų padoriu žmogumi ir pan.? Kaip tai daryti viską leidžiant? Nes rūbus galima pakeisti cigaretėmis, pasimatymais su vyresniu vaikinu, nesimokymu ar kuo tik nori. Kaskart reikės „emocinio smurto”, norint priversti vaiką elgtis teisingai. Ir paskutinis klausimas – kodėl esate tikras, kad „niekas dėl to vaikų neatims”? Čia – Lietuva, čia labai daug keistų sprendimų. Ypač, jei turi įtakingų priešų. Kodėl esate toks tikras, kad niekas vaikų neatiminės?
Na paprastai šiuos konkursus laimi ne šiaip gerai temą išmanantys asmenys, o asmenys turintys gerų ryšių. Jie paprastai yra gana brangiai apmokami.
1) Jei noras rengtis ne pagal lytį yra kažkokių (nesvarbu, kokių) problemų požymis, tai kodėl dėl to turi susirūpinti tik tie tėvai, kurie neleidžia?
Nes jei leidžiama – tai nepažeidžiama vaiko emocinė gerovė. Čia nėra orientacijos į vaiko sveikatos problemas – kitaip sakant jei vaikas serga svarbu ne tai, kad jis pasveiktų ar būtų gydomas, o tai, kad vaiko savijauta būtų gera. Na, o jei tėvams pasirodys, kad tai yra sveikatos problema tai tikimasi, kad kreipsis į tam tikrus specialistus, nes nesirūpinimas vaiko sveikata irgi gali būti laikomas smurto forma. Kitaip sakant vėl viskas susiveda į „atsakingą tėvystę”.
teisingesnis kelias būtų šviesti tėvus, dirbti su jais ir kitaip sakant ugdyti atsakingos tėvystės įgūdžius, bet kaip ir sakiau – taip daug, daug brangiau, sudėtingiau, o ir rezultatai toli gražu ne taip greitai pasimato – priėmus įstatymą kokią statistiką, kad įstatymas veikia galima sėkmingai jau skaičiuoti po pusės metų – paskaičiuoji kiek buvo vienų ar kitų kriminalų iki įstatymo priėmimo, o po įstatymo priėmimo paskaičiuoji kiek tas skaičius pakito. Geresniuoju būdu tai tampa gerokai komplikuotesniu variantu. Esant miokardo infarktui galima operuot širdį ir gal būt žmogus išgyvens. Kita vertus galima paskirti stiprių raminamųjų, kad nesiblaškytų iš skausmo ir nekeltų kitiems siaubo ir palaukt kas bus. Paskirti raminamųjų yra lengviau negu operuoti širdį (ir pigiau). Tačiau, kaip ir sakiau – ne sveikata rūpi čia.
2) Jei pats sutinkate, kad vaikas nėra už save atsakingas, tai matyt sutiksite ir tai, kad tėvai yra priversti daryti vaikui tam tikrą poveikį, kad jis laikytųsi savo pareigų, augtų padoriu žmogumi ir pan.? Kaip tai daryti viską leidžiant?
Taip, tėvai turi daryti tam tikrą poveikį tik tas poveikis turėtų būti derinamas su vaiko amžiumi – kaip ir sakiau, įstatymas šneka apie pilną atsakomybę iki 14-os ir dalinę atsakomybę iki 18-os metų. Atsakomybės raida yra gerokai komplikuotesnė nei 14-a ir 18-a metų. Apskritai suaugusiuoju dažnas asmuo tampa dar gerokai vėliau nei 18-os. Tarkime vaikas sulaužė kokį daiktą savo – mes galime jį išbarti, pasakyti, kad jis blogas, baisus ir pan. Kita vertus galima ir nieko nedaryti tokiu atveju ir palaukt kol vaikas pats susipras, kad blogai laužyti savo daiktus ir tada jį „paauklėti” nenuperkant (paaiškinant kodėl) to daikto (kurį laiką). Pirmuoju atveju mes „emociškai” smurtaujame, o antruoju atveju vaikas patiria „natūralias” pasekmes – mes nesmurtaujame. Kalbant apie rūbus – gal būt reikia leisti apsirengti kaip mergaitei? Pažiūrėtumėm kas bus. Kaip ir sakiau – čia daug naudingiau būtų mokyti visuomenę, o ne įjungti represinį aparatą (įstatymą). Gal būt jie naiviai tikisi (šiaip abejoju), kad represinis aparatas privers žmones mokytis atsakingos tėvystės.
Neatims turėjau galvoje, kad masiškai – nebūtų kur dėti tų atimtų vaikų.
Nukrypimas į šalį:
Jei sutiksite kokį politiką paklauskite jo kaip jie ketina spręsti Vilniaus taboro problemą. Dažniausiai jie atsako, kad kažkaip spręs kas kitaip sakant reiškia, kad jie nežino kaip ir užuot taip ir atsakę bando išsisukti – toks asmuo vengs atsakomybės. Jei sako, kad sulygins su žeme ir panašiai – tai veikiausiai rodys, kad asmuo nėra labai protingas. Deja dauguma politikų taip ir atsako. Nors ko norėti – seimas yra gana vykęs pačios mūsų tautos atspindys.
Tai iš esmės Jūs sutinkate, kad siūlomos priemonės yra absurdiškos, bet vis tiek jas pateisinate? Ar aš kažkaip neteisingai suprantu?
Iš esmės taip.
Asmeniškai aš mėginčiau spręsčiau kitaip – jie lyg ir renkasi kitą, mano nuomonę, mažiau efektyvų, daugiau potencialių problemų keliantį kelią, bet gal būt jam turi kokių nors racionalių motyvų (šiuo atveju jų pozicijoje aš juos galiu įžvelgti). Kai matau sprendimus ir veiksmus, kurie man į racionalius neatrodo panašūs (pvz., savivaldybės klerkų mokymai kaip atpažinti asmenį ketinantį nusižudyti) – tada bėda.
šiuo atveju turime blogybę – smurtą. Ją, mano nuomone, reikia spręst (ir seniai). Toliau yra sprendimo būdai – vienas iš jų yra tokio pobūdžio įstatymo priėmimas. Ar tai geriausias būdas? Manau, kad ne. Ar tai geriausias būdas atsižvelgiant į pastangų, išteklių ir efektyvumo santykį – mano nuomone, tai arčiau tiesos.
Aišku aš galiu būti ir neteisus 🙂