Senokai rengiausi parašyti apie tai, kodėl manau, kad teisė neveikia. Vakar dienos įvykis, kurio metu buvo sužalota mano senelė ir šuo, paskatino pagaliau tai padaryti.
Teiginys, kad teisė neveikia, gali skambėti drastiškai ir marginaliai, tačiau tiek savo profesinėje veikloje, tiek kasdieniame gyvenime nuolat susiduriu su situacijomis, kurios patvirtina, kad yra būtent taip.
Manau, daugelis jau ir pamiršo teisės prigimtį. Iš tiesų, ji atsirado ne tam, kad kaltieji išvengtų atsakomybės, o nekompetentingieji pasiteisintų tuo, kad „vyksta ikiteisminis tyrimas” arba „tai – kitos institucijos kompetencija”.
Teisė – susitarimas, kuris turėjo padėti gyventi taikiai ir komfortabiliai. Deja, dabar būtent teisė tam labiausiai ir trukdo. Ir kalbu ne tik apie tai, kad žmonės, užuot elgęsi teisėtai, samdosi advokatus. Ir net ne tik apie tai, kad įmonės, užuot investavusios į produkto kokybę, investuoja į juridinį skyrių.
Kalbu iš esmės apie tai, kad teisė tapo pasiteisinimu dėl neteisingumo, neteisėtumo, nemoralumo, nekompetentingumo ir bet kokio blogio, kuris, nepaisant akivaizdaus ydingumo, gali būti pripažintas teisėtu.
Nes teisės kūrėjai ir taikytojai pamiršo, kas tai ir kaip naudojama.
Vienas iš puikių pavyzdžių – eilė institucijų, kurios lyg ir kažką veikia, bet iš tiesų neveikia. Arba turėtų veikti, bet nežino, kaip.
Taigi, mano minimas įvykis prasidėjo 2015-06-24 ryte, kai mano senelės vedžiojamą šunį užpuolė palaidas Kaukazo aviganis.
Senelei ginant kandžiojamą augintinį, minėtas aviganis apkandžiojo ir ją.
Nuvykus pas aviganio šeimininkus (adresu Tujų g. 9, Lapės, Kauno r. sav.), jie, nepaisant atkaklaus automobilio signalizavimo prie vartų, vidun neįsileido, išsiaiškinti, ar šuo bent jau skiepytas nuo pasiutligės, nepavyko. Įeiti į kiemą taip pat nebuvo įmanoma, nes teritoriją saugojo tas pats aviganis.
To pasekoje senelė buvo nugabenta į Kauno klinikų traumų ir skubios pagalbos centrą, o apkandžiotas augintinis – pas veterinarą.
Aš tuo metu paskambinau telefonu 112 ir informavau apie esamą situaciją, paklausiau, kokias institucijas reikėtų informuoti, kur galima parašyti pareiškimą ir pan.
Man buvo padiktuotas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato telefono numeris, tačiau atsiliepęs pareigūnas geranoriškumo nerodė – ironiškai klausė, kodėl aš skambinanti policijai ir ar tas šuo „kelia grėsmę”. Pasidomėjus, ar, jo manymu, tai, kad 60 kg. sveriantis aviganis apkandžiojo žmogų ir šunį, kelia grėsmę, jis lyg ir sutiko, kad kelia (tiesa, pasiginčijęs, kad tariamai žmogaus neminėjau), tačiau galų gale vis tiek pareiškė, kad policija čia „ne prie ko”. Esą reikėtų skambinti UAB „Nuaras”.
Kai trečiu ar ketvirtu bandymu pavyko prisiskambinti minėtai UAB „Nuaras”, iš manęs buvo pasijuokta, kad jie UAB’as, o ne policija ir kad jie gali gyvūną užmigdyti ar pan., tik esant pareigūnų pranešimui. Todėl pirma pareigūnai turi suforminti įvykį, nustatyti gyvūno savininkus, o tada jau jie vyks į vietą, karantinuos ir pan.
Vėl susisiekiau su policija, kuri akivaizdžiai nenorėjo forminti įvykio – vos pavyko išklausti, kur galima parašyti pareiškimą (nes Lapių nuovada minėtą dieną nedirbo).
Netrukus po to sulaukiau tada dar malonios veterinarijos gydytojos iš UAB „Nuaras” skambučio, kuri atsiprašė dėl nekompetentingos konsultantės, aiškino, kad būtina nedelsiant susisiekti su gyvūno savininkais ir sužinoti, ar jų šuo neserga pasiutlige, nes ši liga yra mirtina ir neišgydoma, o skiepas rizikingas vyresnio amžiaus žmogui. Pašnekovė siūlė nedelsiant vykti pas gyvūno šeimininkus su policijos pareigūnais, kurie esą pažiūrės skiepų pažymėjimą, paaiškins savininkams, kad gyvūno negalima paslėpti ar sunaikinti, jį būtina karantinuoti ir pan. Nurodžiau, kad pareigūnai atsisako tą daryti, tačiau ji tikino, kad aš gal neaiškiai išdėsčiusi situaciją – esą sužinoję, kad gyvūnas svetimas ir kad nėra aišku, ar jis neserga pasiutlige, jie tuoj pat vyks į įvykio vietą, nes situacija esanti labai rimta.
Dar pridėjo, kad gydymo įstaiga taip pat juos informuos apie įvykį ir jie jau rytoj patikrins skiepų pažymėjimą, karantinuos šunį ir t.t. Nurodė asmeninį numerį ir pasiūlė, esant klausimų, skambinti.
Tuo tarpu gydymo įstaigoje sužinojome tą patį – kad pasiutligė yra mirtina liga, kurios vienintelė galima prevencija – skiepai. Na, esą neaišku, ar jau padės, bet bandyti verta.
Gavusi pirmąjį skiepą, sutvarstyta ranka, senelė nuvyko į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kuriame pareigūnai, savaime suprantama, ne tik kad neskubėjo į įvykio vietą, bet apskritai stebėjosi, kodėl mes norinčios parašyti pareiškimą „būtinai šiandien”. Esą kitą dieną senelė tą galėtų padaryti Lapių nuovadoje. Iš mano postringavimų apie skiepų pažymėjimą ir savininkų informavimą, jie apskritai tik pasijuokė ir pakartojo, kad dėl to esą reikėtų kreiptis į UAB „Nuaras”, pareigūnai skiepų pažymėjimų netikrina ir apskritai nesupranta, ko mes iš jų norinčios.
Nenoromis pažymėjo, kad „daugiausia”, ką jie galės padaryti, tai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl gyvūno nepriežiūros. Ir, regis, labai stebėjosi, kam mums šito reikia, nes paleisti 60 kg. agresyvios veislės šunį į gatvę, o tada užsidaryti namuose ir net nesuteikti nukentėjusiajai informacijos, ar šuo neserga pasiutlige, nėra toks dalykas, dėl ko pareigūnams vertėtų gaišti savo laiką ir rašyti kažkokį tai protokolą.
Kitą dieną (2015-06-25) apie pietus paskambinus minėtai maloniajai veterinarijos gydytojai ir pasidomėjus, ar jie jau gavę pranešimą iš gydymo įstaigos ir gal jau žiną, ar šuo skiepytas nuo pasiutligės, ji nebeatrodė tokia maloni. Pokalbio pradžioje atšiauriai paminėjo, kad jau vakar „skyrė man labai daug laiko” ir kad, regis, aiškiai pasakė, kad informuos ne juos, o Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kuri, kaip valstybės institucija, vyks ir patikrins, ar šuo skiepytas, esant reikalui, jį karantinuos ir pan. Dar kartą sekė moralas apie tai, kad jie yra UAB’as, o ne valstybės institucija ir ko aš jiems, po galais, trukdau.
Atsiprašiusi dėl to, kad galimai blogai ją supratau, paskambinau Kauno valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kuri, žinoma, iš karto nurodė kreiptis į UAB „Nuaras”.
Kai aš papasakojau, kiek jau kartų buvau minėto UAB’o išvadinta kvaiša ir pasiųsta tolėliau, konsultantė kurį laiką stebėjosi, kad nieko negirdėjo apie tai, jog tarnyba, kurioje dirba, karantinuotų šunis, tačiau po maždaug trečio sujungimo atsirado asmuo (įvardintas viršininko pavaduotoju), kuris – o laime! – žinojo, kad ta institucija visgi tai daro.
Deja, po to sekė liūdna žinia. Pranešimo apie įkandimą jie negavę. Be pranešimo jie nieko daryti negali. Tokia tvarka.
Pasidomiu, kam turėčiau paskambinti, kad jie gautų pranešimą. Nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biurui, nes esą gydymo įstaigos dėl nežinomų priežasčių informuoja juos ne tiesiogiai, o per minėtą biurą.
Minėto biuro telefonu atsiliepusi konsultantė (kaip jau įprasta) stebėjosi, kad biuras teikiąs tokią paslaugą, tačiau galų gale (kaip jau įprasta) paaiškėjo, kad praktikuojama atitinkama procedūra. Visgi (kaip jau įprasta) buvo nusistebėta, kad gydymo įstaiga pranešimo neatsiuntusi, nors „šiandien jau skambino”.
Paprašius, kad susisiektų su gydymo įstaiga ir informuotų Kauno valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, nenoromis sutiko tai padaryti. Pasidomėjus, kada galiu paskambinti ir sužinoti, ar procedūra pavyko, buvo pasiūlyta tą padaryti „po pietų”.
„Po pietų” man paskambino mama ir pasakė, kad senelę ir mano šunį apkandžiojusio šuns nei kieme, nei voljere nematyti. Taigi, paskambinau tiesiai Kauno valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir pasidomėjau, ar jie jau gavę pranešimą iš visuomenės sveikatos biuro, nes šeimininkai šunį galimai kažkur išvežė ar sunaikino.
Išgirdau atsakymą, kad pranešimo dar nėra gauta ir, aišku, apgailestavimą, kad bus „važiavimas dėl važiavimo”, jei šuns nebėra. Priminiau, kad nuo vakar skambinėjau visoms įmanomoms institucijoms, tačiau nei viena nerado laiko nuvažiuoti ir apžiūrėti tą šunį. Tarnautojas susirūpinęs sutiko, kad tokia tvarka ir pasiūlė paskambinti, jei šuo atsirastų. Esą tada tai jau tikrai nuvažiuos.
Po to paskambinau į jau minėtą visuomenės sveikatos biurą ir pasidomėjau, ar jau išsiaiškino dėl įvykio ir pranešė maisto ir veterinarijos tarnybai. Man atsakė, kad pranešimo negavo, tačiau pateikė klinikoms užklausą ir jos patvirtino, kad buvęs toks įkandimas ir kad apie tai informuota maisto ir veterinarijos tarnyba. Atsakiau, kad kątik kalbėjau su šia tarnyba ir ji neigia gavusi pranešimą. Paprašiau pasidomėti, ar jie tikrai informuoti. Piktas balsas paprieštaravo, kad „niekad nėra buvę tokio atvejo, kad nenueitų pranešimas”. Priminiau, kad šiuo atveju akivaizdžiai viskas kitaip, nei kitais atvejais, ir kad nuolat iškyla visos įmanomos kliūtys. Nenorom sutiko pasidomėti, ar tarnyba gavo jų pranešimą.
Dar kitą dieną (2015-06-26) paskambinau į maisto ir veterinarijos tarnybą pasidomėti, ar jie jau patikrinę skiepų pažymėjimą, tačiau gavau atsakymą, kad… jie vis dar neinformuoti. Ir vėl pasiūlė skambinti visuomenės sveikatos biurui. Kai sukąstais dantimis iškošiau, kad tas biuras jau vakar patvirtino juos informavęs, šiaip ne taip atrado informaciją, kad pranešimas tikrai gautas, bet… šuo, aišku, nepatikrintas, nes „mes turim marą”. Sako tas pats tarnautojas, kuris dar vakar teigė, kad „gavus pranešimą, per 10 – 15 min. važiuojam pas šeimininkus, tikrinam skiepus, karantinuojam”.
Reziumė? Teko kokį 20 k. paskambinti 3 skirtingoms institucijoms ir 1 UAB’ui. Nepaisant to, trečia diena po įkandimo dar nėra patikrinta, ar šuo nesirgo pasiutlige. Visos institucijos siuntė į UAB’ą, matyt tikėdamosis, kad „privatininkai susitvarkys”. Tuo tarpu UAB’as tyčiojosi iš manęs, kad aš esą gal protiškai atsilikusi, jei nesuprantu, jog jie neturi įgaliojimų įeiti į svetimą kiemą ir tikrinti svetimą šunį.
Tikiuosi, kad mano senelė nebuvo apkrėsta pasiutlige, nes tai liga, kuri per 10 dienų nuo klinikinių simptomų pradžios baigiasi koma ir mirtimi.
Nepaisant to, per 3 dienas valstybė nesugebėjo susisiekti su šuns savininkais ir išsiaiškinti, kokia yra rizika, ar šuo tinkamai prižiūrimas, ar užtikrintas kitų asmenų saugumas ir pan.
Aš turėjau n pokalbių su įvairiais „pareigūnais”, „tarnautojais” ir „viršininkais”, kurie formaliai turi darbo vietas būtent tuo tikslu, kad būtų vykdoma tokių ligų prevencija ir kad neatsakingai gyvūnus laikantys asmenys būtų sudrausminti. Neformaliai jie dirba kaip tik taip, kad tai nevyktų.
Iš esmės per 3 dienas mes nesulaukėme ne tik pagalbos, bet net ir mandagesnio bendravimo. Visi su mumis komunikavę asmenys elgėsi taip, tarsi būtume, kokie prietrankos, kurie neaišku, ko nori. Na, įkando šuo – įkando. Kas čia tokio. Kur problemos. Eikit po velnių.
Ir šis pavyzdys, kai, atrodytų, elementari situacija yra visiškai nesprendžiama, argumentuojant, kad tai turėtų daryti kažkas kitas, ir kai tas, kas turėtų tai daryti, net nežino turintis tokią funkciją, patvirtina, kad teisė neveikia, o pareigūnai ir tarnautojai tiek nesupranta, už ką jiems mokamas darbo užmokestis, kad tiki, jog neatsakingus Kaukazo aviganio šeimininkus drausminti ir jų šunį tikrinti turi UAB’as.
Na, o kitą mėnesį tie pareigūnai ir tarnautojai gaus darbo užmokestį. Iš esmės už tai, kad negeba susitvarkyti net su paprasčiausiu darbu, bet randa tūkstančius paaiškinimų, kad tai turėtų daryti kažkas kitas. O kol tas kitas nepadarė, tai ir jie nieko daryti negali. Ir taip toliau, ir panašiai.
Tuo tarpu mes gydysime savo apkandžiotą šunį (savo lėšomis) ir senelę (valstybės lėšomis). Nes, savaime suprantama, agresyvaus šuns savininkai nesusisiekė ir nepasiūlė bent jau apmokėti veterinaro paslaugas.
O ir kam tai daryti, kai žinai, kad valstybė yra neįgali.
Man tik įdomu, kaip elgtųsi visos tos institucijos ir uab’as, jei nukentėjęs žmogus būtų nušovęs tą šunį. Galiu tik įsivaizduoti 🙂
O dar, neduok Dieve, šuo būtų sveikas. Tada nukentėjęs šuns šeimininkas užgriūtų senelę visa įstatymo ir biurokratijos galia. Jau kaip tada veiktų viskas greituoju būdu. Beje, čia gali būti viena nepaminėta priežastis – įdomu, kokia to kaukazo šeimininko pavardė?
Skųstis yra gerai, bet dar geriau, jei įdėtumėt pastangų išsiaiškinti teisinį reguliavimą ir nubausti netinkamai savo pareigas vykdžiusius pareigūnus.
Man atrodo ponia būtent tai ir daro – tai, ką gali daryti pilietis, ne pareigūnas. Dauguma jos vietoj nusispjauna ir eina balsuoti prieš žemės pardavimą užsieniečiams
Ten matyt laukiama, kol kas nors bus sukandžiotas mirtinai.
Tada gal kviesis atsakingus ant kilimėlio. Visi labai sujus, ims blaškytis ten-šen.
Paskui susigeneruos koks nors idiotiškas įstatymas reikalaujantis šunų šemininkams naudoti kokius nors elektrokonvulsinius antkaklius arba gauti šuns laikymo leidimus suderintus su nemniolikasdešimt institucijų ir kvartalo kaimynais…
Jei rimtai, kartais abejoju, ar ir mirtinas sukandžiojimas kažką labai sudomintų. Greičiausiai, irgi, patartų skambinti UAB „Nuaras”, o UAB patartų skambinti policijai. Policija nenorėtų priimti pareiškimo, nes šuo – netinkamas įtariamasis ir t.t. ir pan.
Vienas draugas man davė puikų patarimą, kaip bendrauti su medikais, kurie neatrodo labai suinteresuoti savo tiesioginiu darbu.
1) Nešiotis užrašų knygelę;
2) Kiekvieno pokalbio pradžioje paklausti vardo, pavardės ir pareigų;
3) Demonstratyviai šitą informaciją užsirašyti į knygelę.
Realiai tos informacijos panaudoti dažniausiai ir nebeprireikia.
O jei jau tenka telefonu viską derinti, tai nuo kokio trečio skambučio būčiau pradėjęs viską įrašinėti (svarbu tik nepamiršti a) liepti prisistatyti; b) informuoti, kad pokalbis yra įrašomas ir kokiu tikslu)
Labai pažįstama situacija. Ir kas blogiausia, kad vis dar su tokiais atvejais susiduriam per dažnai.
Mano nesena asmeninė patirtis taip pat į pasiutligės pusę.
Trumpai: apsigyvenom pavasarį naujame name ir po mėnesio pastebėjom lapes kieme. Galiausiai pastebėjom, kad šalia esančiuose vamzdžiuose (pievoje palikti) gyvena lapės su 3 lapiukais. Iš pradžių nesukom galvos per daug, nes mūsų baidėsi, bet kai pradėjo kapstyti duobes, „žaisti” mūsų braškėse, tai pradėjom galvot ką daryt.
Taigi ZOO sodui lapių nereikia, medžiotojai negali niekuo padėt, aplinkosauga irgi negali, galiausiai gavom pasiūlymą rašyti skundą seniūnijai, kuri teoriškai turėtų padėti. O realiai, tai visi kaip susitarę nuteikė, kad čia viskas OK (na ne visai OK) ir niekas tų lapių tikrai neišgabens.
Reziumė iki seniūnijos taip ir nenukeliavom, nes lapės dingo iš akiračio (tikriausiai paaugo ir neradusios maisto išsilakstė). Priedo dar ir tvorą „jautriose” vietose aptvėriau.
Gyvenamoji vieta šalia miesto, bet dar nėra tankiai apgyvendinta.
Ir dar vaizdinės medžiagos iš įvykio vietos:
https://www.youtube.com/watch?v=D6BJJlmdzJs
Nesakau, kad aš viską padariau, kad lapes išgyvendinti ir kad labai jau ryžtingai ėmiausi šio reikalo, nes jos nelabai mums trukdė, bet esmė tokia, kad labiausiai užknisa tas pats tonas įstaigose (kurios lyg ir turėtų kažkuo padėt esamoje situacijoje), kai tarp eilučių esi siunčiamas tolyn ir tolyn.
Greičiausiai minėtos valstybinės institucijos gana neefektyviai valdomos, apkrautos neesminėmis funkcijomis ir gyvena pastoviame etatų mažinimo režime t.y. understaffed. Už jiems mokamas algas taip pat ne kiekvienas sutiktų dirbti. Čia ilgalaikės politikos pasekmė.
ką jūs čia paistot? koks UAB Nuaras? kreipiesi į policija ir rašai skundą po skundo, jei nedirba tinkamai. kito kelio NĖRA! dar teisininkė rašo! ir tokie skundai-paistalai, kuriuose pirmoje vietoje šuniukas ir situacija išplauta visokiais antraeiliais išgyvenimais bei nesvarbiomis detalėmis dažniausiai rodo problemas pačiame rašančiame. aiškiai ir tiksliai, išgryninant svarbiausius faktus, pabrėžiant reikšmingas aplinkybes ir suformuluojant aiškiai savo tikslą. tik taip. o ne bobišką ašarų kratalą. aišku, kad senelės gaila, bet tokiomis raudomis nieko nepasieksi.
O aš kažkur minėjau, kad esu teisininkė? Ir ką tai turi bendro su mano straipsniu? Kas turi laiko ir nervų, gali rašinėti skundą po skundo. Aš taupau abu minėtus dalykus. Be to, skundas po skundo realiai situacijos nepakeis.
na dėkui, kad neištrynėt mano negatyvaus komentaro. o, kad Jūs teisininkė parašė Rokiškis. tai nežinau ką dabar daryti, jis sumelavo :)?
o dėl skundų, tai tikriau mažiau nervų kainuoja, nei važinėti ir aiškintis su visokiais Nuarais… aišku, kai tai būtina.
Aš niekur nevažiavau. O kad įsitikingtumėte savo teiginio klaidingumu, siūlau kurį laiką parašinėti skundus ir pavažinėti į visokias valdiškas įstaigas. Garantuoju, kad greitai entuziazmas dings.
Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras šiame įraše minėtų funkcijų neatlieka.
Biuro veikla galite pasidomėti interneto svetainėje http://www.kaunovsb.lt. Omenyje, matyt, turėta kita įstaiga panašiu pavadinimu, kuri atlieka užkrečiamųjų ligų kontrolės funkcijas. Visuomenės sveikatos biurai užsiima tik prevencine veikla.
Į Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biurą šiuo klausimu niekas neskambino ir nesikreipė.
Pateikiu interneto svetainės adresą: http://www.kaunovsb.lt/ Bijau, kad esate ne pakankamai susipažinusi su biuro, kuriame dirbate, veikla.