Po įrašų ciklo apie oligopolijas ir mokesčių įtaką kainoms, susilaukiau įvairiausių epitetų – pradedant socialiste ir baigiant vatnike. Kai kurie mano sekėjai spėjo, kad esu bedarbė socialiniam būste iš pašalpų gyvenanti tinginė. Kiti kad šiaip kvaila kaip kariškas puspadis.
Žodžiu, mano politinės pažiūros, asmenybė ir net gyvenimo būdas įvertinti pačiais įvairiausiais aspektais. Be kruopelės faktinių duomenų. Kurių elito atstovams neprireikė tam, kad diagnozuotų tingumą, bukumą ir raudoną kairę.
Ir visgi… Spėju, kad man, patogiai gyvenančiai ir skaniai pavalgiusiai, klausytis visų tų kliedesių kur kas paprasčiau, nei šeimai, kuri nebeišgali nupirkti vaikams daržovių. Arba vaisių. Arba kokio sumauto lego rinkinio.
Žmonėms, kurie dirba, tačiau jų darbo rezultatai nėra pakankami nusipirkti trokštamą daržovę. Arba kurie negali dirbti, nes yra per seni. Arba sunkiai serga. Tiems, kurie stovi prie Maximos kasos, gniauždami rankose apytuštę piniginę ir tyliai meldžiasi, kad nepritrūktų poros eurų atsiskaitymui už pirkinius. Kurie lepina save ne egzotiškomis kelionėmis, o keke bananų. Žmonėms, kurie vargsta. Ir dėl to tampa atstumtaisiais, vatnikais, tinginiais. Diagnozuotais tų, kurie ničkieno apie juos nežino. Tik spėja. Spėja, kad jeigu jie uždirba 1000 Eur, tai ir kiti taip pat gali. Arba jei jie gavo šimtatūkstantinę banko paskolą, tai ir kiti galėtų gauti.
Esminė to pseudoelito prielaida yra tai, kad visi turi vienodus sugebėjimus ir galimybes, nors tokia prielaida yra net ne tai kad neteisinga. Ji – absurdiška. Žmonės labai skiriasi savo fiziniais, protiniais, socialiniais įgūdžiais, materialine baze ir pan. Ir normalioje visuomenėje kiekvienas žmogus turi turėti galimybę patenkinti elementariuosius poreikius – nepriklausomai nuo to, ar jis labai protingas ir ar dirba viršvalandžius.
Kartais aš patiriu miego paralyžių. Tai toks dalykas, kai nubudęs iš miego negali pajudėti, atsimerkti, netgi įkvėpti. Guli tarsi žuvis ant kranto – be oro, be šviesos, be galimybės kažką pakeisti. Būna taip baisu, kad norėtum numirti. Bet net ir tai ne tavo valioje. Būtent tokiais momentais supranti, koks tu esi ribotas, bejėgis, laikinas. Ir kokie neteisūs tie, kurie tvirtina, kad viskas nuo paties žmogaus priklauso. Vienas su tokiu pat kiekiu pastangų uždirbs milijoną, o kitas įlis į skolas. Nes turinys galvoje skiriasi. Raumenys – ne vienodi. Aplinkybės – kitokios. Nes apskritai nėra dviejų vienodų žmonių, kurie, darydami tokius pat veiksmus, pasiektų vienodų rezultatų. Kad ir kaip patogu būtų tuo tikėti.
Vadinamieji pseudoelito atstovai neigia skurdo problemą, tvirtindami, kad esą tie, kurie per mažai uždirba, patys dėl to kalti, taip jiems ir reikia ir išvis čia kažkoks kliedesys, Kremliaus įtaka ir pan. Bet… Kaip normaliai reaguoja brandi, europietiška visuomenė? Ji problemas neigia ar… sprendžia? Ar įsivaizduojate, kad pvz. Anglijoje dirbantis žmogus būtų išvadintas vatniku, nes pasiskundė, jog… kainos per didelės? Arba kad koks Vokietijos prekybos centras kreiptųsi į VSD, nes… pirkėjai planuoja protesto akciją?
Kaip juokinga – juk būtent tose valstybėse, į kurias tas pseudoelitas lygiuojasi, tautos pozicija yra gerbiama, su visuomene yra kalbama ir atsakoma į jos keliamus klausimus. Problemų neigimas ir susidorojimas su tais, kurie jas kelia, yra… sovietinės, o ne vakarų visuomenės požymis.
Ir baisiausia, kad vadinamasis visuomenės branduolys – įvairūs ekonomistai, žurnalistai, visuomenės veikėjai – prisidengdami liberalizmo ideologija – elgiasi kaip tikrų tikriausi sovietiniai kadrai, tuo pačiu dar kaltindami, kad jų aukos esančios Kremliaus įtakoje.
Uždaryti į kalėjimą ar psichiatrinę, nubausti, viešai pažeminti… Taip, tai metodai, kurie ilgai praktikuoti Sovietų Sąjungoje. Metodai, kurie iki šiol sėkmingai naudojami Rusijoje ir… Lietuvoje. Tik Lietuvoje rafinuočiau, negu Rusijoje – dažniausiai teigiant, kad čia kova dėl vakarietiškų vertybių. Nors tikroji Vakarų civilizacijos vertybė yra laisvė – sakyti, skųstis, reikalauti.
Jau antri metai skiriu 1 proc. Liberalų sąjūdžiui, pasisakau už darbo santykių liberalizavimą, žodžio laisvę ir laisvę sudaryti santuokas, nepriklausomai nuo lyties. Bet… Man užteko susiturėti nuo patyčių iš tų, kurie sako, kad nebegali prasimaitinti, ir esu išvadinama socialiste bei atmata.
Jei tas, kuris neabejingas kito problemoms, yra toks, tai aš su pasididžiavimu priimu šiuos epitetus. Nes jau geriau aš būsiu socialiste ir atmata, nei juoksiuosi iš to, kad kažkas neturi valgyti. Todėl, kad vienintelis dalykas, už kurį niekados nepasisakysiu, yra žiaurumas. Šaipymasis iš alkstančiojo yra neįtikėtinas žiaurumas. Biblijine prasme. Humanistine prasme. Bet kuria prasme. Nėra padorios visuomenės, kurioje būtų priimta juoktis iš alkstančiojo. Priešingai – visa Vakarų civilizacija orientuota į aukas, atjautą, pagalbą.
Tai, kad Lietuvoje tapo geru tonu pasišaipyti iš nepritekliaus, rodo, kad einame labai neteisingu keliu. Ir būsime už tai nubausti kažkada. Viena ar kita forma. Netgi ir ta, kad skurdžiau gyvenantieji bus vis mažiau lojalūs valstybei. Nes kas gali būti lojalus skriaudikui?
Aciu uz puikiai isdestyta.Islikit tokia visada.
Tikiuos su laiku tobulėti ir augti 🙂 Bet ačiū 🙂
Matai, ne visi turi nepykantą neturtingiems. Man pavyzdžiui absurdiškos čekių žaidimai ir isterijos, pseudo veidmainiškos kovos prieš maximas (kurios baigsis jei maxima paskelbs akciją), todėl labai atsargiai vertinu kalafijoro isteriją. Tai ne geras tonas pasišaipyti. Tai dalis šios isterijos tiesiog absurdas.
Kur čia absurdas, jei žmogus negali nusipirkti maisto? Ir tikrai nemanau, kad Maximos akcija gali kažką išspręsti. Akcijos turi blogą savybę. Jos – trumpalaikės.
Neišgalintiems maisto nusipirkti įvairios organizacijos to maisto atneša už pigiau arba šelpia nemokamai.
Aš labai tikiuosi, kad tokių jaunų ir dirbančių žmonių yra nedaug ir kad ta padėtis pas juos būna laikinai.
O dėl miego paralyžiaus, tai aš pasvarsčiau, kad tai gali būti panašu į „stoned” jausmą po marihuanos pavartojimo.
Kartą sutranzavau Vokietijoje automobilį, kuriame gan aktyviai vairuotojas su dar vienu keleiviu traukė marihuaną. Aš jos prisiuosčiau ir man, nepratusiam, nutiko tas taip vadinamas „stoned” jausmas, kai kūnas tarsi paraližuotas. Mane irgi užpuolė panika, šaltas prakaitas…
Bet sako, kad tą jausmą patiriantys tai traktuoja kaip malonumą ir jiems tai patinka. Gal tą miego paralyžių taip pat galima prisijaukinti ir juo džiaugtis savotiškai? 😉
Baisiausia ne paralyžius, o dusulys (nors, kaip suprantu, tas dusulys yra haliucionacija, o ne tikras pojūtis). Nežinau, kaip mėgautis tuo, kad negali kvėpuoti. O dėl to šelpiamo maisto, tai ten gi tragedija ką aš mačiau – cukrus, makaronai, miltai… Bevertis šlamštas. Tikrai nenorėčiau nei pati taip maitintis, nei vaikų maitinti. Jau nekalbant, kad šelpia tuos, kur pajamos tokios, kad išvis keista, kaip išgyvena. O žmonių, kurie turi labai skaičiuoti, deja, labai daug. Net ir jaunų. Ir ne visiems tai laikina. Toli gražu.
Būtent akcijos negali, bet eis ir pirks. Būtent įpročiai ir leido suklestėti maximoms. Būtent žmonės nori problemą ne galva vertinti situaciją, o emocijomis. Ir tos emocijos tampa balsais už Drąsos kelius, Pizdeikius ir t.t..
Kol nedašils, kad taip problemos neišspręsi tol nieko nebus. Čia ir yra absurdas, su kuriuo reikia kovoti ir jis ne ką mažiau žalingesnis nei visos Maximos.
Aš pats neturiu automobilio mano banko sąskaita ne įspūdinga. Kainos ir mano pinigus valgo. Kuriuos mačiau rėkaujančius, tie tikrai rėkauja ne dėl to, kad daržovių neįpirktų. Jiems smagu mėtyti banalybes ir garsiai parėkti. Jiems giliai dzin neįperkantis, mielų noru ištaškys visus pinigus šūdams. Žmonės kurie neįperka maisto čia nė prie ko. Kalafijoristinis pseudoaktivizmas būtent ir yra esmė.
Aš net ir įraše rašiau, kad žmonės yra skirtingi. Ir man visai nesvarbu, kodėl konkrečiai elgiasi vienaip ar kitaip, jei iš esmės elgiasi teisingai. O dėl Maximų suklestėjimo – teiginys, kad oligopolijos susiformavo dėl pirkėjų įpročių nėra visai teisingas, nes pirkėjų įpročiai dažniausiai formuoja laisvą rinką. Oligopolijos dažniausiai susiformuoja dėl nuo pirkėjų nepriklausančių aplinkybių – stambaus kapitalo, reglamentavimo ir pan. Tas įvyko ir Lietuvoje – smulkieji prekeiviai buvo išdusinti, o visą rinką užėmė keli dideli subjektai. Dabar net ir norint ne taip lengva apsipirkti ne prekybos centre, nes miesto centre(!) nėra kitokių maisto prekybos vietų. Rajonuose dar yra tų mažesnių parduotuvėlių, bet ten asortimentas dažniausiai labai ribotas.
Mažų parduotuvių nėra todėl, kad mes tingime į jas eiti (aš tai tikrai). Nes maxima padarė viską per daug patogiai, per arti namų, per platų pasirinkimą kad norėtųsi važiuoti pas Petrą kumpio, pas Antaną obuolių ir pas Janiną kopūstų.
Kai Petras, Antanas ir Janina susikoperuos, sudės viską į vieną parduotuvę, dirbs man patogiu laiku ir man patogioje vietoje, tuomet aš mielai pirksiu ir iš jų. Viską sudėjus jų kaina tikrai nebus mažesnė nei maximoje. Bet jei bus kitokia kokybė – pirksiu už brangiau be protestų.
Meanwhile dauguma mažų kaimo stiliaus parduotuvių prekes užsiperka toje pačioje maximoje. Tik jų asortimentas mažesnis, kainos didesnės ir dėl ilgesnės tiekimo grandinės šviežumas abejotinas.
Nemanau, kad Maximose, nes bent jau ta, kur yra netoli mūsų (tiesa, kalba ne apie kaimą) kartais net pigiau parduoda. Bet dėl patogumo trūkumo sutinku. Kita vertus, įsivaizduokime, kad Maximų nėra miesto centre. Visiškai. Tik mažos parduotuvėlės. Juk ir pirktume jose. Daugelyje Europos šalių taip yra. Prekybos centrų miesto centre tiesiog neturėtų būti.
Bet ar kainose yra reali problema? Tarp prekybos centrų konkurencija tokia, kad beveik niekas iš kitų šalių žaidėjų net nebando čia investuoti. Tas pats Lidl 100 metų galvojo.
Problema yra pajamos, ir pajamų apmokestinimas. Ne žuvį reikia duoti, o meškerės neatimti. Ne pašalpas didinti, o mažinti mokesčius nuo mažų pajamų. Pvz 0 mokesčių už minimalų atlyginimą. Kai kuriems gal net neigiamus mokesčius pritaikyti. Esi remtinas, uždirbi minimumą – tau valstybė taiko ne tik 0% mokesčius, bet dar ir primoka kokius 15%.
Pašalpos minimalios, nemokamų valstybės teikiamų paslaugų minimaliai, bet lygiai taip pat minimalus mažų pajamų apmokestinimas ir parama ne per grynus pinigus, bet per mažus arba neigiamus mokesčius.
Bet ką tuomet veiktų „nemokamos” žuvies dalintojai, jei visi meškeres turėtų ir patys žvejotų?
Maži mokesčiai yra puiku, bet laisva rinka – taip pat. Taigi, manau, kad turėtų būti sprendžiamos abi problemos – tiek apmokestinimo, tiek oligopolijų.
Taip ir gimsta socialistai… Šiandien užjaučiam badaujančius, rytoj protestuojam? O vėliau statom darbo stovyklas?
Kiekvienas pagal save vertina. Socializmas kaip doktrina nėra bloga, tik kelis kartus istorijoje netinkamai įgyvendinta. Lygiai taip pat liberalizmas ar konservatizmas nėra savaime geros doktrinos ir kartais naudojamos netinkamai. Tarkim, konservatoriai linkę riboti įvairių asmenų teises (gėjų, vienišų motinų), o liberalai linkę viską laikyti laisva rinka, nors tos laisvos rinkos realybėje nėra labai daug. Protingai visose šiose doktrinose yra dalis tiesos ir dalis pavojaus. Svarbiausia mokėti atsirinkti, kur kas ir koks turi būti santykis.
Lidžita, pritariu daugeliui minčių. Bet nesuprantu, kodėl turėdama tokias vertybes, vis dar remi Liberalų sajūdį. Juk jie ir yra iš tų „pseudolelito” atstovų. Juk jie garsiausiai kalba apie laisvą rinką (arba Lietuvos atveju vadinamąją laisvą rinką), ir labiausiai priešinasi prekybos centrų veiklos apribojimams. O būtent šie sprendimai ir sunaikino smulkų verlsą miestų centre. Nesuprantu.
O ką dar galėčiau remti? Renkuosi mažiausią blogybę iš esamų. Tokios partijos, kurią palaikyčiau 100 proc., Lietuvoje tiesiog nėra. Liberalų gretose yra gana protingų asmenybių ir gana gerų idėjų.
Pasakykite valstybę, kurioje yra laisva rinka? Rekomenduoju peržiūrėti: https://youtu.be/KF7um4t5XK4?t=448
Laisvos rinkos gal ir nėra, bet oligopolijos ir monopolijos būna skirtingos. Pas mus jos itin „išvešėjusios”. Be to, aš niekur neteigiau, kad visam pasaulyje viskas yra gerai, bet kalbu apie problemas, kurias matau ir kurios yra Lietuvoje.
Lidžita, na matyt čia ir atsiskleidžia jūsų dviveidiškumas. Eilinį kartą – labai rūpintis žodžiais, o realiais veiksmais daryti priešingą. Tik nežinau, ar tai jums kyla nesąmoningai dėl jūsų naivumo. Ar sąmoningai dėl ciniškumo. Tikiuosi, kad pirmas variantas. Vertinu, kad atskleidėte savo pritarimą Liberalų sajūdžiui. Ties tuo mano susidomėjimas jūsų blogu pasibaigė.
Artūrai, politinės pažiūros – slidus dalykas. Jei Jums tai pagrindas nesidomėti mano blogu, gerbiu šį pasirinkimą. O dėl kitų teiginių, tai pakartosiu – šiuo metu neįžvelgiu perspektyvesnių partijų Lietuvoje. Ir anoks čia dviveidiškumas. P.S. Šiandien paskelbta informacija apie įtarimus E. Masiuliui man yra nemalonus siurprizas, dėl kurio, aišku, turėsiu iš naujo pergalvoti savo lojalumą šiai partijai.
Sakyčiau, šiuo atveju Užkalnis galėtų savimi didžiuotis – taip ilgai sėtos cinizmo ir mizantropijos sėklos pagaliau sudygo.
Aš ne visai į temą, bet ar mes tikrai žinom, kas yra patiriantys nepriteklių . Galvoju apie tėvus: per abu gauna arti 600 eurų pensijos- patenkinti, niekad nėra nusiskundę, kad per mažai pinigų, pavalgę, vaistam užtenka, tėtis implantus susidėjo. Ar jiems turėtų būti mokama daugiau?
Aš uždirbu 1000 su trupučiu ir irgi nesiskundžiu, bet turiu išlaidų, kurių neturi mano tėvai: mašinos išlaikymas, draudimas, buto įmoka, išlaidos už kurą. Ar man reiktų daugiau?
Sesuo neįgali- gauna kokius 200 eurų ir kompensacijas už komunalinius. Esu dėkinga valstybei, t.y. Mokesčių mokėtojams, kad jie jai moka. Ar nebūtų įžūlu prašyti daugiau?
Garsiausiai rėkiantys kartais būna tokio būdo arba nesugeba tvarkytis su išlaidomis ( greiti kreditai, skolos ir Tt).
Beje, nei aš, nei tėvai neperkam kalafijorų, jei jie brangūs- perkam kitas, pigesnes daržoves, o kalafiorus, – kai , sezono metu, jie atpinga.
Sigita, Jūsų tėvai gauna gana dideles pensijas. Daugelis tiek tikrai negauna. Jūs taip pat gaunate algą, kokią gauna vos 11 proc. Lietuvos gyventojų. Vienintelė Jūsų sesuo gauna labai mažas pajamas ir taip – aš manau, kad jai reikėtų daugiau. Aš nemanau, kad suaugęs žmogus gali pilnavertiškai gyventi už 200 Eur. Ir greičiausiai Jūs ir pati pastebite savo ir jos gyvenimo kokybės skirtumas. Ir ne – aš nesakau, kad jai reikėtų mokėti 1000 Eur. Bet bent 350 Eur būtų padoresnė suma. Aš suprantu, kad iš Jūsų pozicijos atrodo, kad viskas lyg ir tvarkoje, bet dabar įsivaizduokite, kad nesate tokia protinga, tokia apsukri, uždirbate ne 1000 Eur, o pvz. 400 Eur ir iš jų Jums reikia išlaikyti mašiną, butą, vaikus… Apie tai ir yra šis įrašas. Kad aukštas pajamas gaunantys asmenys dažnai net nepagalvoja, ką reiškia gyventi iš mažų pajamų. O kalafiorai – tik simbolis. Žmonės, kurie neįperka kalafiorų, neįperka ir daugelio kitų maisto prekių. Jie įperka tik tai, kas pigiausia.
Aciu Jums ,kad esate ir kad apie tai rasote…..dar karta,–JUS deimanciukas .Tai vertybe .Tikiu ,kad kazkada jusu mintis pavadins auksinemis
Ačiū.
Ligita, atradau Jūsų blogą šiandien ir WOW – nuostabu! Jūs kaip kokia Lietuvos Obama. Labai trūksta atsvaros tam susireikšminusių dešiniųjų pažiūrų aktyvistų požiūriui. Nors aš pats tikrai nei už LSDP nei DP nebalsuoju ir nieko bendro su jais turėti nenoriu, bet ta „elito” arogancija ir nesuvokimas (nenorėjimas pripažinti), kad yra genetika, aplinkybės, socialinė aplinka man labai nepatinka. Palaikau Jus. Su nekantrumu lauksiu naujų įrašų 🙂 sėkmės!
Ačiū už komplimentus 🙂 Lietuvos Obama – va čia tai apibūdinimas 😉