Kai tik kas nors sugalvoja, kad yra ne pakankamai dvasingas, na, suprask ne pakankamai dvasingai vartoja, kaip mat prisireikia į Indiją!
Ir čia standartiniam vartotojui jokių problemų – bilietas, lagaminas, booking.com ir voila – Indijos peizažai, tai yra – dvasingumas – po kojų.
Grįžę atrodo dar labiau pervartoję, tačiau ne dvasingesni. Visgi, galbūt tai optinė apgaulė ir tikrasis jų dvasingumas slepiasi kažkur giliai tarp pusvelčiui prisipirktų niekučių ar spalvotų sarių klosčių?
Kokį dvasingumą galima atrasti valstybėje, kurioje absoliuti dauguma gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, vaikų luošinimas – vienas iš būdų uždirbti, o elgetavimas ir gyvenimas gatvėje – socialinė norma tam tikrų kastų atstovams?
Kokį dvasingumą gali pasiūlyti tie, kurie gyvena nesibaigiančioje kančioje be vilties, kad tai kada nors pasikeis?
Ah, aš galiu garantuoti, kad „dvasingieji” turistai pakels triukšmą viešbutyje, jei neras žadėto TV ar kondicionieriaus ir kad patogi kelionė lėktuvu jiems atrodys „varginanti”, nors dvasingumo mokysis iš tų, kurie neturi TV ar kondicionierių ir apskritai nėra skridę lėktuvu.
Jie galbūt vilsis atradę savo „sunkaus” gyvenimo prasmę, nors jų netenkina darbas, alga ar perdžiantis sutuoktinis, tačiau matyt retas pagalvos, kokia gyvenimo prasmė būti neliečiamuoju, t.y. žmogumi be teisės į nieką, žmogumi, kurio gyvenimas vertas mažiau nei šuns?
Tam, kad kažką suvoktum, turi suprasti, kur esi, ką matai ir kodėl tai vyksta. Įtariu, lagaminais apsikrovę turistai, skubantys į kondicionuojamus viešbučius, ne itin jaudinasi dėl šių dalykų.
Kitaip jie matytų, kad atvyko į pačią baisiausią santvarką žemėje, kurioje dvasingumas yra vienintelis būdas nenusižudyti.
Ir kyla jis ne dėl atradimų, o dėl… neturėjimo, ką prarasti.
„Apkasuose nebūna ateistų„, o juk visa sumauta Indija – nesibaigiantys apkasai, kur daug žmonių bando kažkaip išgyventi arba pasidavę laukia mirties.
Išsvajotasis Indijos dvasingumas yra ne kas kita kaip nežaboto masto žmonių išnaudojimo bei zombinimo pasekmė ir nors šie reiškiniai būdingi ne tik Indijai, bet tik Indijoje tai pasireiškia taip atvirai, iškreiptai ir jau tūkstančius metų be jokių pokyčių. Pokyčius draudžia tas pats „dvasingumas”, pagal kurį vieni žmonės verti gyvenimo, o kiti – tik apgailėtinos egzistencijos, ir tai tik tuo atveju, jei bus nuolankūs, klusnūs ir vykdys „aukštakasčių” nurodymus.
Žemesniosios kastos lygiai kaip neliečiamieji yra nuolatos engiamos ir privalo klausyti „aukštakasčių”. „Žemakasčiai” dažniausiai neturi teisės atsisakyti jiems pavedamų „aukštakasčių” darbų ar net… reikalauti užmokesčio. Jų vaikams draudžiama mokytis kartu su „aukštakasčių” vaikais (kas reiškia, kad dažniausiai tie vaikai apskritai nemokomi) ir netgi kartu žaisti. „Žemakasčio” vaikas gali būti skaudžiai priluptas ar kitaip nubaustas vien dėl to, kad palietė „aukštakasčio” vaiką ar jo daiktus. Ir lups jį ne nuosavi tėvai, o tie išrinktieji parazitai, kurie mano, kad jų skūros – kitokios.
Indija yra fašistinė valstybė, kur žmogaus vertę apsprendžia ne jo elgesys, o pats… gimimas, konkrečiau – tėvų kilmė.
Važiuoti dvasingumo į Indiją yra tas pats kas važiuoti dvasingumo į Hitlerinę Vokietiją. Ir ten jo daugiau būtų, nes Vokietijos fašizmas lyginant su Indijos fašizmu – daigeliai, kurie taip ir nespėjo normaliai sudygti.
Baisiausia, kas gali nutikti Europai, o jau iš dalies ir vyksta, tai įsikeroti Indijos praktika, kai žmonės skirstomi į rūšis. Nebūtinai į kastas, tiesiog į „kokybiškus” ir „nekokybiškus”, laikant, kad padorios gyvenimo sąlygos reikalingos tik „kokybiškiems”, o tie kiti gali nors ir gatvėse stipti.
„Tingi dirbti”, „geria„, „patys kalti„, „mokytis reikėjo” – bendriniai žodžiai, kuriais apibūdami skurstantys žmonės. Nesigilinant nei į priežastis, nei į pasekmes.
Tik toks tas „dvasingumas” iš Indijos – išnaudojimo kultūra ir abejingumas kenčiantiems.
Bet… spėju, kad patys keliautojai manosi pasiekę kitokio „dvasingumo„?
Būtent! Tai tokia nuvalkiota ir banali visų tų „dvasingumo ieškotojų” hipių, ir rašytojėlių elgsena: važiuoti į Indiją pasisemti dvasingumo. Tipo, susitiksi gatvėję jogą kuris nušvies tau kelią į gyvenimo prasmę. Tai tokia banalybė, kad šlykštu. Ir šlykštu, ne todėl kad aš a priori prieš. Tiesiog Indija yra pasišlykštėtinai šlykšti, nes tas jogas bus koks suskretėlis, kuris didžiuojasi kad nuo gimimo nesikirpo plaukų. Indijoje iki šiol elgetos luošina SAVO vaikus, kad jie turėtų kuo graudesnį vaizdą, nes taip daugiau susirinks išmaldos. Ir ta antikinė kastų sistema „pačioje dvasingiausioje” šalyje iki šiol gyvuoja. Juokingiausia, kad ta šventoji Gango upė pačioje dvasingiausioje šalyje yra pavirtusi kanalizacijos kloaka. Kaip tie dvasingumo ieškotojai nesuvokia savo pačių prieštaringumo – man nesuprantama.
Šiaip nesiejau to žmonių skirstymo į rūšis kaip Indijos kopijavimo. Net nebuvau pagalvojęs. Nelinkęs taip manyti.
Ne, sąmoningai Indijos niekas nekopijuoja, bet mes imame žmones vertinti panašiai kaip indai. O šiaip tie vargšai žmonės yra aukos, negali iš jų juoktis. Bet ir mokytis nėra ko.
Indija yra baisiai didelė multikultūrinė šalis. Atskirų regionų ir bendruomenių papročiai smarkiai skiriasi. Čia mum iš toli gali atrodyt kad ten visi vienodai gyvena (tipo visi blogai) . Vien trijų didžiųjų Indijos religijų – induizmo, islamo ir budizmo praktikos ir papročiai skiriasi vieni nuo kitų drastiškai. O kur dar tukstančiai mažesnių religinių atšakų. Didmiesčių gyvenimas nuo kaimo vietovių irgi drastiškai skiriasi. Kastų sistema daugiausiai propaguojama brahmanizmo šakoj. Kitur to šūdo kiek mažiau, o kai kur (pvz šiaurinėj daly) – ne ką daugiau nei europoj.
O kas dėl dvasingumo – paprasti žmonės apie tokiom sąvokom net nemasto. Čia europiečių turistų ir vadinamųjų dvasinių mokytojų išmislas.
Ne visi vienodai. Tekstas kaip tik apie tai. Dalis gyvena labai gerai, bet absoliuti dauguma – tragiškai blogai.
Bet Jūs pati atsakote į savo retorinį klausimą – kas daugiau tave pamokys suprasti save, suprasti, kad tavo problemos nieko vertos, nei tas, kuris gyvena pusbadžiu be pastogės, bet visada besišypsantis ir patenkintas gyvenimu.
Ir kas po to? Kuo tas „atrastasis dvasingumas” pasireiškia?
Supranti, kad tu visai gerai gyveni. Ir nebedepresuoji.
Kam taip toli grūstis? Nuvažiavai į Vilniaus taborą ir pasisėmei dvasingumo. Bendras vaizdas ne ką nuo indiškojo skiriasi.
Tai puikiai tinka onkologinės ligoninės, intensyvios terapijos skyriai, laidotuvės, kalėjimas ir pan., jei taip guodžia mintis, kad kažkam blogiau. Nors niekaip nesugalvoju, kaip tai gali guosti.
Ale bet tačiau, su kastų visagalybe ir tokiais kliedesiai kaip našlių deginimas po vyro mirties, nepaisant draudimų kovojo tie, kurie suvokė visos šitos situacijos klaikumą. Radživas Gandis, Džavacharlalas Neru, Rabinranatas Tagorė, kaip tik neseniai jo apsakymus paskaičiau, labai sveikas skausmas apėmė skaitant apie vargšų žmonių beviltiškumą ir žiaurų cinizmą. Aišku, kad visą šitą siaubą didino anglų savivaliavimai ir nebaudžiamumas. Bet čia jau susiduriame su kitais pavojais, kritikuodami nešvarą ir šventas karves, ar nepateksime į situaciją, kai užkalnių ir rabinovičių argumentai taps triuškinantys. O ką gi jie sakys: „Jei ne anglų valdymas, būtų dar blogiau, o jei ne 1949 m. – čia būtų ne Japonija ar Singapūras, o bent jau Honkongas – t. y. veltui pasidarė tos valstybės (Indija, Pakistanas ir Bangladešas, Šri Lanka) nepriklausomomis, gal prie britų valdymo būtų geriau. Užkalnis dar ir rašė, kad dėkui Indijos migrantams, kurie Anglijoje visad balsavo už dešiniuosius, deja, nuorodos neturiu: Imperija, virš kurios nebenusileidžia raudonoji vėliava / Andrius Užkalnis
Tektų eiti į biblioteką. Man irgi visad buvo keista ta dvasingumo ieškojimo manija, bet ar tikrai mes nesusidursime su Vakarų europiečių suprematizmo ir netgi rasizmo pateisinimo, kuris galiausiai atves į kolonialinės sistemos pateisinimą, čia taip pasakydami akivaizdžią tiesą – Indija baisi.
Indija tokia buvo VISADOS. Iki anglų, prie anglų, po anglų… Jų kastų sistemai yra… nebepamenu kiek, bet labai daug metų. Ir visas tas baisumas kyla iš to, o ne iš jokių anglų. Bandymas tai sieti su anglais tegali būti deklaratyvus.
kiekvienas mato ka nori.Tiksliau kuotiki.Materialistai mato siukslynus, o dvasingi zmones ten randa tikejima ir meile.Kas ziuri sau po kojomis, pamatys purva, o kas pakels akis i virsu, pamatys dangu, saule , debesis.Pamastykite tie, kurie nematote nieko gero Indijoje ir rasote blogus dalykus apie ja.
O saulė ir debesys yra tik Indijoje, „dvasinguoli”? Ir prie ko čia materializmas ir mirštantys gatvėje žmonės? Ar noras gyvent ir išgyvent – materializmas? O meilė ten kur – vienų kastų išnaudojime kitų kastų? Tėvų, kurie luošina savo vaikus, kad šie surinktų daugiau išmaldos? Taip „meilę” suprantate?