Vėlinės – aplankyti tuos, kurių nebėra

Kai buvau vaiku, laukdavau Šv. Kalėdų.

Paaugusi ėmiau laukti Vėlinių.

Tai turbūt gražiausia šventė Lietuvoje. Kone vienintelė, išsaugojusi tą trapų ryšį tarp kartų, kone vienintelė nenupiginta iki blizgučių ir raudonų lūpų. Tyli, santūri, šiek tiek liūdna, bet raminanti ir įkvepianti viltį. Lankydama kapus, visados galvoju, kad… juk ir aš čia būsiu. Kartais tai gąsdina, bet dažniau… ramina, apibrėžia ribas, skatina nešvaistyti gyvenimo, nesusireikšminti, nevergauti materializmui.

Suvokti savo mirtingumą ir gyventi taip, kad tai būtų auka gyvenimui. Ieškoti žmonių, kurie ateitų ant mano kapo. Palikti idėjų, kurios gyvuotų, man mirus.

Paprasti sunkiai lengvi dalykai.

Prieš Vėlines reikia susikaupti, bent dieną nustoti skubėti. Mintimis perbėgti per gyvenimus tų, kuriems nebegalime paduoti rankos, bet… galime uždegti žvakę.

Helovynas yra nuodas, sudrumsčiantis tą laikotarpį, atitraukiantis nuo to, kas svarbu ir pakeičiantis tai tokiu pat kiču, kokiu tapę kitos šventės – komercijos, godumo ir prasto skonio fiesta. Nederėtų prieš lankant artimųjų kapus lakstyti su kaukėmis ir moliūgais. Kur kas geriau tą laiką paskirti prisiminimams.

Tylių ir viltingų Vėlinių.

4 atsakymai į “Vėlinės – aplankyti tuos, kurių nebėra”

  1. Parašysiu jums, Lidžita, nuoširdžiai ką manau, esu susidūręs su tokiu dalyku, kaip panieka lietuviams (suprantu kad tai ko gero blogai), nors ir aš pats esu lietuvis, tikrų tikriausias iki senelių ir prosenelių nėra ko nors kas būtų su nelietuviška pavarde, visi kilę iš lietuviškų žemių. Ir šis straipsnis apie Vėlines kaip tik priminė. Nežinau kaip išspręsti šitą dilemą, gal padėsite.
    Taip, Vėlinės yra įdomi metų diena. Man taip pat ji patinka, visgi tai ne šventė (mes gi ne švenčiame), tai atmintina diena, rimties diena, tai diena kai kartą metuose lietuviai susitinka su giminaičiais – buvau liudininkas kaip šalimais prie kapo susitiko 20 metų (taip reagavo patys) nesimatę. Būtų gražu, bet kartu mane tai ir pykina: lietuviai neranda laiko aplankyti savų giminaičių tol kol jie yra gyvi… Ir mane tas liktarnėlių (kuo didesnių ir prabangesnių žinoma gi) ir gėlių dėjimas ant kapų juodai užknisa. Taip žmonės gi siekia ne prisiminti mirusius, o labiau užglaistyti savo kaltes prieš mirusius artimuosius. Na kokia gi prasmė dėti gelės ant kapų jei dabar vėlyvas ruduo ir tuoj tos gėlės nušals? Tai tikrai ne papuošimui. Jau po savaitės viskas gi keliauja į savartynus, stikliniai žibintuvėlių indai ir nuvytusios gėlės verčiami bendrai, nerūšiuojant. Vienu žodžiu visa ši neva mirusių pagerbimo diena yra virtusi pirkimo, pasipuikavimo ir aplinkos teršimo bakchanalija. Ir tai man sukelia pasišlykštėjimą.

    1. Tai matyt indvidualu. Neinu ant kapų tų, kuriems gyviems „nerasdavau laiko“ ir nededu jokių gėlių. Tik vieną žvakelę. Ir man tai gera, gražu, jauku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *