„Bet, šiaip ar taip, kai kartais apsidairau – gal tai skambės keistokai, – bet atrodo taip lyg tas korporacijų pasaulis būtų pilnas vaiduoklių. Tiesą sakant, jeigu leisite priminti, mano abu tėvai profesoriai, taigi aš tą siaubo spektaklį visada žiūrėjau iš pirmos eilės, o akademinis pasaulis niekuo nuo kitų nesiskiria, taigi teisingiau gal būtų sakyti, kad vaiduoklių pilnas yra suaugusiųjų pasaulis.
-Atleiskite, bet aš gal ne visai…
-Aš kalbu apie tuos žmones, kurie nugyveno svetimą gyvenimą ir todėl yra tokie nusivylę. Jūs suprantate, ką noriu pasakyti? Jie padarė tai, ko iš jų buvo laukiama. Dabar jie norėtų daryti kažką kitą, bet jau nebeįmanoma, namai įkeisti, vaikai pagimdyti, jie jaučiasi atsidūrę spąstuose. Danas toks ir yra.
-Taigi jūs manote, kad jam nepatinka jo darbas.
-Kaip tik taip, – pasakė ji, – bet jis to net nesupranta. Jūs turbūt nuolat susiduriate su tokiais žmonėmis. Iš esmės tai daugiafunkciniai lunatikai.”
