Viešieji pirkimai: Ne apie šaukštus

Viešoji erdvė vis dar „įsilektrinusi” nuo aptarimo, kodėl kariuomenė nusipirko šaukštus už tokią neadekvačią kainą. Ir kas ten apskritai per šaukštai, jei tariamas gamintojas apie juos nežino. Visgi, aš manau, kad čia suklysta ne tiek dėl kainos, kiek dėl objekto.

Kiekviena namų šeimininkė žino, kiek kainuoja koks nors samtis. Užtat be didelių ekspertizių visuomenei tapo aišku, kad tas pirkimas – nesąmonė. Visgi, ar visuomenei būtų taip pat aišku, jei šaukštus pakeistų pvz… Kokios nors konsultacijos, mokymai? Matyt, ne.

Ir todėl daugybė viešųjų pirkimų yra nematerialūs, t.y. perkami ne daiktai, o kokios nors konsultacijos, mokymai ir panašūs dalykai, kur nei perdavimo, nei kainos nustatyti beveik neįmanoma.

O tam tikros įmonės nuolatinai čiulpia biudžetą. Metų metais. Milijonų milijonais.

Suma, kiek pinigų jau išleista viešuosiuose pirkimuose. Mūsų visų pinigų.
Suma, kiek pinigų jau išleista viešuosiuose pirkimuose. Mūsų visų pinigų.

Pvz. tokia KPMG Baltics, UAB vien per 2015 m. laimėjo viešųjų pirkimų 3 107 928,31 Eur sumai. Iš esmės viskas – kokie nors mokymai. Kiek pvz. galėtų kainuoti konsultacinės paslaugos, susijusios su akcinei bendrovei Vilniaus šilumos tinklai nuosavybės teise priklausančio išnuomoto turto perėmimu? 2 784 210,00 Eur. Daugiau nei 2 milijonai! Eurų. Konsultacinės paslaugos. Dėl turto perėmimo.

Nekalbant apie tai, kad tokio pobūdžio konsultacijas įprastai teikia teisininkai, o ne audito bendrovės, aš neįsivaizduoju, kokio masto ir sudėtingumo konsultacijos turėjo būti suteiktos, kad jų kaina viršytų 2 milijonus eurų. Neįsivaizduoju ir to, kodėl nei vienas iš tos įmonės darbuotojų negalėjo išsiaiškinti, kaip perimamamas išnuomotas turtas. Ir ar tai neturėjo būti apgalvota iki sudarant nuomos sutartį?

Arba pvz. Delfi, UAB. Sakysite, ką internetiniam portalui veikti viešuosiuose pirkimuose? Pasirodo, yra ką! Delfi, UAB, kuri labiausiai ir ištransliavo šaukštų skandalą, yra laimėjusi viešųjų pirkimų gana solidžiai sumai – vien per 2016 m. 353 669,50 Eur. Kitais metais irgi panašiai, o 2010 m. laimėjo viešųjų pirkimų daugiau nei milijono eurų sumai!

Ir jei atvirai, tai aš nežinau, kuo labiau stebėtis – „nepriklausoma” žiniasklaida, kuri kasmet siurbia iš biudžeto šimtatūkstantines sumas, ar tuo, kam apskritai reikia valstybinio transliuotojo, jei valstybė įvairias viešinimo paslaugas perka iš „nepriklausomos” žiniasklaidos.

Taigi, viešieji pirkimai yra kūdikis, kuris gimė negyvas. Jie niekados neveikė ir greičiausiai niekados neveiks, nes… Kam dalyvauti viešuosiuose pirkimuse, jei gali už tą pačią kainą parduoti prekę (paslaugą) rinkoje be ilgų biurokratinių procedūrų ir bylinėjimosi? Dar daugiau, viešieji pirkimai yra antroji hidros, vadinamos biudžetu, galva – tai, ko nepavyksta įsisavinti per viešąjį sektorių, įsisavinama per viešuosius pirkimus.

O kalbama tik apie tuos kelis pavienius atvejus, kurie reikalingi aptarti prieš rinkimus galimai ir tuo tikslu, kad Delfi, UAB laimėtų konkursėlį ir 2017 m. (kažin, ar paduos mane kaip ir A. Račą už šią prielaidą į teismą?).

Apie kiek sumų iš tos visos sumos, kurios pavadinimo nežinau, girdėta visuomenei? Kam išleisti tie beprotiški pinigai? Atsakymas yra terra incognita. Greičiausiai net pati Viešųjų pirkimų tarnyba nepasakytų, kas už šias sumas įsigyta. Kodėl pasirinktas vienas ar kitas tiekėjas. Kodėl viešuosius pirkimus nuolatos laimi tie patys tiekėjai.

Kažkada teko dalyvauti valstybės turto aukcione… Buvo smagu, kai laimėjo mažiausią kainą pasiūlęs pirkėjas, nes… kiti neteisingai užpildė paraiškas. Arba nepridėjo kokio nors priedo.

Vietoje to, kad susisiekti su didžiausią kainą pasiūliusiu pirkėju ir pasiūlyti jam ištaisyti trūkumus, turtas buvo parduotas tam, kas teisingai sudėjo varneles. Taip vat disponuojama valstybės turtu.

Todėl aš neturiu nė menkiausio optimizmo, kad koks nors šaukštų, puodų ar tualetinio popieriaus skandalas turės didesnės įtakos hidrai, ėdančiai biudžeto lėšas. Nes tos hidros vienintelis veiklos tikslas ir yra toks – paimti tai, ką suneša visi mokesčių mokėtojai, ir išdalinti tiems, kas teisingai mąsto arba turi teisingų ryšių.

Bet ar girdėjote nors vieną politiką, nors puse lūpų užsimenant, kad viešųjų pirkimų sistema yra nepasiteinusi tiek stipriai, kad vienintelis logiškas sprendimas – jos atsisakyti? Ir aš negirdėjau. Nes hidra turi ėsti. Ir niekas nenori atsisakyti kanalo, kuriuo kaip srutos vamzdžiais plūsta sunkiai sunešti visuomenės pinigėliai. Į teisingas kišenes.

Vienas atsakymas į “Viešieji pirkimai: Ne apie šaukštus”

  1. 10 balu su pliusu,nors manau net panaikinus viesuosius pirkimus gudruoliai ras kaip isisavinti biudzeto lesas.Skaiciau A.Raco pamastymus,kaip universitetas selpia DELFI,aisku ne tokiomis ispudingomis sumomis,bet…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *