Žmogaus poreikis išviešinti save yra jo vienatvės ir dvasinio tuštumo požymis.
Kartais kiek sutrinku suvokusi, kad apie žmones, kurių nemačiau ir nebendravau bent dešimtmetį, žinau daugiau nei apie kai kuriuos artimuosius – Facebook’as man praneša, kai jie nusiperka ar išsinuomoja būstą, susituokia, gimsta vaikas, švenčia gimtadienius ar kitas šventes, keliauja, na, o visokiose mamyčių grupėse gali sužinoti ir tai, ar tavo klasiokei plyšo ir kiek darė siūlių „po to”. Taip pat tai, ar jai nugraužė spenelius ir kaip su tuo kovoti.
Atrodo, kad nuoširdumo ir intymumo stygių namie žmonės pakeičia tariamu „intymumu” internete, kur nepažįstamos moterys dalinasi patirtimis, kaip jos gimdė ar kaip maitino.
Išsiviešinimas būna tikras ir netikras – tikras dažniausiai lengvai atgrasus – su netvarkingais namais fone ir viešais komentarais „o, pupa, tai kada susibėgsime?„, „o jei rytoj, saule?„, „man tinka, iki kelių tu dirbi?”. Tokį viešumą dažniausiai demonstruoja žemesnio išsilavinimo ar socialinio statuso asmenys, kurie bando užkamšyti bendravimo spragas realiame gyvenime.
Dar būna netikras viešumas, kur namai visados idealiai tvarkingi (ir visados tas pats gražiausias kampas), vaikai visados idealiai švarūs, o šypsenos pakoreguotos fotošopu. Toks viešumas kursto nebylias socialines „pavykusio gyvenimo” lenktynes, nors dažnu atveju užtektų nepranešus užeiti į svečius, kad tobulo gyvenimo įvaizdis išnyktų lyg miražas.
Visgi, tiek demonstrojantieji tikrą, tiek netikrą viešumą dažniausiai siekia dėmesio, pripažinimo, elementaraus pokalbio – dalykų, kurių stinga šių žmonių kasdienybėje.
Belieka prisiminti ir pritarti filmo „Gyvenimo sienos” (orig. „Medianeras”) herojų pastebėjimui, kad laidai, kurie turėjo mus suartinti, iš tikrųjų… atskyrė.
Riba tarp tikrų draugų ir draugų socialiniuose tinkluose jau perženginėja pavojingą ribą, už kurios tik elektroniniais ryšiais paremti santykiai.
