Aš nežinau, ar Jums taip būna, bet aš kartais neturiu pinigų.
Arba visą dieną praguliu lovoje, nes… tingiu išlipti.
Namie dažnai atrodau kaip valkata – iš dalies dėl taupumo, iš dalies dėl patogumo – negi vaikščiosi kaip po muziejų.
Turiu krūvas draugų Facebook, bet ne visados randu, su kuo pasikalbėti.
Bijau ateities. Ir dabarties – kartais net labiau nei ateities.
Lupinėju šašus.
Atidėlioju darbus.
Nesu tikra, ko noriu ir dar blogiau – nežinau, kas esu. Atrodo, kad kažkas pavogė kietąjį diską su mano gyvenimo programa ir aš nebepajėgiu jos atkurti.
Kartais galvoju, kad tai net būtų galima pavadinti depresija, bet aš labiau linkusi vadinti gyvenimu – tikrovišku, netobulu, be glamūro ir ryškių spalvų.
Kitokiu nei tas, kurį visi kiti aplink gyvena, ar bent jau apsimeta gyvenančiais.
Nes toks jausmas, kad būti daugiau mažiau nelaimingu šiais laikais gėda netgi labiau nei sirgti depresija. Galbūt todėl, kad depresiją galima išgydyti vaistais, o kuo išgydyti gyvenimą?
Negeda, bet liudna, kai kazkas salia jauciasi nelaimingas. Uzjauciu 🙁 …
P.S. ir ne, as nesu permanently happy, bet ir nelaiminga dazniausiai nesijauciu. Taip, „normaliai”, nei per daug gerai nei blogai.
Aš irgi tikrai ne visados jaučiuosi nelaiminga 🙂 Bet ką čia slėpti – kartais jaučiuosi kaip tik tokia 🙂 Nelaiminga iki isterijos.
Siaubas, kokia tu tikra 🙂
Iki šiol manėte, kad tai botas rašo šį dienoraštį? 🙂
„Nes toks jausmas, kad būti daugiau mažiau nelaimingu šiais laikais gėda netgi labiau nei sirgti depresija”….Taikliai.Nes dauguma gyvena ne toki turtinga ir sekminga gyvenima ,koki nori parodyti kitiems-grazus namai,bet su paskolomis iki kaklo,baime prarasti darba ir tuos namus,brangus automobiliai ,o kurui net pinigu stokojama,alinantis darbas versle,arba nervu gadinimas kokioj nors gal ir prestiziskai skambancioje valstybineje tarnyboje del biurokratiniu nesamoniu,dazniausiai tik darbo imitavimas,be pasitenkinimo ,kad atlieki tikrai naudinga ir reikalinga darba,o kur dar baisus mikroklimatai,apkalbos,skundimai.Seimose vel ….pagal statistika skiriasi kas trecia pora,o kiek dar gyvena kaip kate su pele,siandien glianciniuose zurnaluose demonstruoja karstas meiles,o ryt jau triuksmingai skiriasi….Ai,vardinti galima be galo pabaigos….
Galima 🙂 Bet ar buvo kada kitaip? Kada žmonės buvo tiek sąmoningi, kad siektų prasmės, o ne šlovės ir patogumo?
Na taip.Bet….man jau 57m.,ir tvirtai galiu pasakyti,kad TSRS laikotarpis buvo pats palankiausias paprastiems zmonems per visa zmonijos egzistavimo laikotarpi….Minusu be abejo buvo,bet kur kas maziau,nei turime dabar.
Viskas susiformuoja mums augant ir matant šalia esančių tėvų, taip pat visuomenės vertybes. Iš mūsų patirčių visumos susiformuoja kiekvieno iš mūsų vertybės. Būtų keista, jei šiandieninių 30-mečių karta, augusi lipimo per galvas vardan pinigų aplinkoje, būtų ta, kuri vadovaujasi sąžiningumu ir empatija. Tokių yra, bet, neabejotinai, mažuma.
Taip, mes augome mokomi turėti. Nesvarbu, kieno sąskaita.