Žemės ir… ne žemės žmonės

Netikėtai sau pačiai pastebėjau, kad, atmetus visus kitus skirstymus, yra dar vienas, apie kurį nėra plačiai kalbama. Teko gerokai pasukti galvą, kokius įvardžius parinkti ir nutariau, kad arčiausiai esmės (nors ir ne visiškai atitinka esmę) – „žemės” ir „ne žemės” žmonės.

Sakysite, apie ką aš čia?

Leiskite pristatyti.

Nepriklausomai nuo turimų išteklių, išsilavinimo, socialinio gyvenimo bei kitų faktorių, žmonės linkę pasaulį matyti dvejopai.

Pirmasis ir dominuojantis apimtimi mąstymas – matyti pasaulį siaurai, kaip laike bei erdvėje apribotą, gana pastovų, nuspėjamą, mažai besikeičiantį reiškinį. Šios kategorijos žmonės – toliau ir „žemės žmonės” – labai mėgsta kartoti tokias frazes kaip „XXI amžius”, „ateivių nėra”, „pateikite mokslinius tyrimus” ir pan.

Iš esmės jų pasaulio sampratoje viskas yra žinoma, aprašyta ir katalogizuota, o tam tikras amžius (pvz. XXI a.) savaime yra kokybinis standartas, išreiškiantis tam tikro aspekto esmę.

Tokiems žmonėms nebūdinga žiūrėti nei į ateitį, nei į praeitį, o juolab suvokti visatos dydį ir žmogaus nepažinumo ribas. Dėl to jie pamiršta, kad dar XIX a. amžiuje egzistavo vergija, XX a. galvas šienavo karai. Pamiršta Pasaulinę finansų krizę, XX a. pradžioje eiles žmonių palikusią be namų ir vilties, o jaunus vyrus pavertusią patrankų mėsa.

Pasaulio kintamumas, kuris bet kuriam plačiau mąstančiam žmogui yra ne tik konstanta, bet ir nerimo šaltinis, „žemės žmogui” yra terra incognita. Jis gyvena čia ir dabar, tiksliai toje teritorijoje, kurioje kasdien būna. Jam gali sukelti nerimą prasti kelkraščiai, kuriais vaikšto, tačiau ne globali pasaulio ekonomika ar politikos kryptys.

Aš manau, kad tokie žmonės gali būti puikūs darbuotojai – ypač nuobodžioms, kūrybiškumo nereikalaujančioms užduotims atlikti. Dėl savo susitelkimo į čia ir dabar jie nėra linkę gilintis į atliekamo darbo esmę ar juolab etinę pusę. Jų pažinumas turi griežtas ribas, kurių jie paprastai neperžengia. O peržengę greičiausiai pajustų didelį diskomfortą.

Supraskite, šie žmonės dažniausiai nėra asocialūs ar neprotingi (nors gali būti ir tokie). Tiesiog juos domina labai maža dalis to, kas vyksta aplink. Jie iš esmės suvokia labai mažą dalį to, kas vyksta aplink, nors šis faktas gali netrukdyti – o kartais net padėti – susikurti materialinį gerbūvį, šeimą ir t.t. Orientacija į siaurą sritį turi nenuneigiamą teigiamą aspektą – galimybę būti tos srities žinovu, išmanyti ją geriau už kitus. Ir nenuneigiamą neigiamą aspektą – nesuvokimą, kokios yra tendencijos ir ko dalimi esi, kokius rezultatus duos tavo pastangos, prie kokio pasaulio kūrimo prisidedi. Kaip gyvens tavo vaikai, galų gale.

„Ne žemės žmonės” pasaulį mato kur kas sudėtingiau – kaip nenuspėjamą, itin dinamišką, pilną pavojų materiją. Dar daugiau – „ne žemės žmonės” dažniausiai itin aiškiai – kartais net tragiškai – jaučia savo pažinumo ribas. Be kita ko, jie dažniausiai neneigia reiškinių, apie kuriuos negali žinoti (kaip pvz. ateivių egzistavimas) ir neturi naivaus tikėjimo, kad mokslas jau yra viską nustatęs ir dėl visko galima rasti atitinkamą „mokslinį tyrimą”.

„Ne žemės žmonės” paprastai būna nervingesni – chaosas didina nerimą, be to, jie mažiau koncentruoti į kažkokią konkrečią (pvz. profesinę) sritį, dėl ko kartais gali pasiekti netgi mažiau už „žemės žmones”. „Ne žemės žmonėms” taip pat gana sunku sukurti šeimą – ne tik dėl plataus požiūrio, dar labiau dėl to, kad, sudarant mažumą, sunku rasti į save panašų partnerį.

Iš esmės „ne žemės žmonių” gyvenimas yra sudėtingesnis ir visgi… Ar jie gauna kokių nors kompensacijų už savo sudėtingą mąstymo sistemą? Neabejotinai!

Pirmiausia „ne žemės žmogus” gyvena įdomiau. Kaip skaitantis gyvena tūkstančius gyvenimų, o neskaitantis tik vieną, taip „ne žemės žmogus” mato visą gamą įvykių ir tendencijų, kurių „žemės žmogus” įprastai nė nepastebi.

„Ne žemės žmogus” dažnai gali įspėti ir išvengti didelių nelaimių, dar iki joms įvykstant, nors „žemės žmonės” nė neužuos tragedijos. Šis aspektas yra itin svarbus – „žemės žmonės” beveik niekados neįžvelgia tragedijų, iki jos nepasibeldžia į jų duris. Priešingai nei jų antipodai.

Be to, pasaulį keičia būtent „ne žemės žmonės”. Be abejo, ne visi jie, veikiau jau labai maža dalis, bet visgi – tas, kuris mato pasaulį kaip siaurą apskritimą su aiškiomis ribomis – nieko pakeisti negali. Pirmiausia, nemato poreikio, o antra – ir galimybių.

Tokiu būdu pasaulis yra mažumos rankose. Ir visados taip būdavo.