Žmogžudžių renesansas

Ne kartą esu visai atvirai sakiusi, kad galėčiau gyventi su finansiniu nusikaltėliu, sukčiumi, galbūt net vagimi, o su žmogžudžiu – niekados. Net nepriklausomai nuo to, ar jis būtų kažką nužudęs legaliai. Jei būčiau teisėjo žmona ir jis nuteistų žmogų mirties bausme, tą pačią dieną paprašyčiau skyrybų.

Jei tai padarytų mano sūnus, aš laikyčiau, kad neturiu sūnaus.

Nužudymas yra nenuplaunama nuodėmė, nes to, kuris galėtų atleisti, nebėra. Nužudęs kitą žmogus paniekina prigimtį, peržengia trapias žmogiškumo ribas ir nebeturi jokių galimybių tai ištaisyti – net jei labai stengtųsi. Nors, sakau tiesiai, dauguma nė velnio nesistengia, o tik kuria pasakas, kaip neva kažką nugalabijo dėl nesėkmingai susiklosčių aplinkybių. Lyg tai būtų taip paprasta – atimti gyvybę.

Tas, kas bent jau nukirto vištą, žino tą gaivališką pasipriešinimą, kuriuo pasižymi kiekvienas, kurio egzistencijai kyla pavojus. Nužudyti žmogų yra labai sunkus darbas, tam reikia valios, ryžto, tvirtumo. Ir būti visiškai sugedusiu, žinoma.

Aš jokiu būdu neteigiu, kad atlikęs įkalinimo bausmę žmogus – net ir toks, mano akimis, žlugęs – neturi teisės dirbti. Kita vertus, būti jo kolege nenorėčiau. Ir puikiai galiu suprasti visus, kurie sąmoningai ar ne vengia žmogžudžių (pažymiu, kad „buvusių“ žmogžudžių nebūna, nes nei vienas nužudytasis kol kas nėra prisikėlęs*).

Dėl to mane visados stebino moterų rūpestis nuteistaisiais iki gyvos galvos (už kitokius nusikaltimus retai nuteisia tokiomis bausmėmis), santuokos su kalėjimo kamščiais ir… taip, dabar dar populiarėja „gerumo“ akcijos. Neseniai pati tapau tokios liudininke – kažkokia moteris ieškojo darbo (tariamai) benamiu tapusiam žmogžudžiui, kuris, išėjęs iš kalėjimo, buvo atstumtas visuomenės ir dėl to negali „pradėti gyvenimo iš naujo“ (kokia ironija – lygiai kaip jo auka!).

Iš pradžių tai laikiau tiesiog naivumu ir su lengvu pasibjaurėjimu stebėjau visuotinį stenėjimą, kokie žmonės negailestingi ir kaip kiekvienas „nusipelnė antro šanso“ (lyg kalbėtume apie sudaužytą vazą), o paskui pastebėjau manipuliaciją. Toji moteris, iš pradžių tvirtinusi neva jos „globotinis“ buvo nuteistas vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme tik už tai, kad gynėsi (neva jį mėgino išprievartauti), vėliau sutiko nemačiusi nuosprendžio ir patvirtino, kad jai nėra svarbu, ką ir kokiomis aplinkybėmis šis nužudęs, nes jos globėjiška dvasia tiesiog trošta pasirūpinti kokiu nors marozu  (dažnas moterų sutrikimas, ypač peržengus keturiasdešimtmetį).

Sakysite, kas čia tokio – kas kam nori, tas tam padeda? Bet būtent dėl iliuzijų, kad nužudyti kitą žmogų yra kažkas panašaus kaip sudaužyti vazą, daugybė kalinčiųjų už nužudymus veda ir gyvena iš savo „žmonų“ kišenių. Būtent dėl to „geros valios ambasadorės“ internete ieško jiems finansinės paramos, darbo, namų ir dar galas žino kokių lengvatų. O tuo tarpu nieko nenužudžiusios trijų vaikų motinos yra viešai pasmerkiamos, nes ryžosi paprašyti socialinio būsto.

Visuomenė, kuri smerkia kuriantijį gyvybę, bet teisina atimantįjį, renkasi kelią į susinaikinimą. O, kaip terapiją nuo „gailestingumo“ žmogžudžiams, tegaliu pasiūlyti bent jau paprašyti jų nuosprendžių, užuot toliau platinus legendą.

Ciniškai neigiantis savo atsakomybę už kito gyvybės atėmimą arba teisinantis tai „savigyna“ ir kitomis neįtikinančiomis aplinkybėmis man asmeniškai neatrodo vertas pagalbos ar atleidimo.

*Išskyrus Jėzų Kristų, žinoma.

**Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

6 atsakymai į “Žmogžudžių renesansas”

  1. Jei jūs nepripažįstat savigynos, tai kaip, jūsų nuomone, reikėtų elgtis jei mane kėsinasi nužudyti? Ar, pavyzdžiui, kaip elgtis jei matau, kad prievartauja mano vaiką?

    Sakykim, kad veiksmas nevyksta policijos nuovadoje ir iškvietus policija ji atvyks tik po 15min.

    1. Kodėl manote, kad aš nepripažįstu savigynos? Niekur nesu taip rašiusi. Dėl aiškumo pažymiu, kad žmogžudžiu laikau tik tą, kas nužudė TYČIA, o ne gindamasis, dėl nelaimingo atsitikimo ar pan. Už savigyną niekas 11 m. neduoda, tad bet kas, atsėdėjęs tiek metų ir tvirtinantis, kad buvo nuteistas dėl savigynos, yra elementarus melagis.

  2. Grynai is smalsumo: o kaip del nuzudymo ‘netycia’? Pvz kai pastumei ir nesekmingai nukrito, ar operavai ir netycia perpjovei arterija ir nukraujavo (neseniai buvo spaudoj). Tokie irgi nenusipelno sanso normaliam gyvenimui?

    1. Niekados nepavadinčiau tokio žmogaus žmogžudžiu. Net avarijos kaltininko. Ir bausmės jiems visai kitokios. Kalba apie tikrus žmogžudžius – kur nužudo tyčia. Na, arba „netyčia“ – bedė peiliu penkis kartus, bet per daug nesuko galvos, kuo tai baigsis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *