Žudymo kritika

Žudymas baigiasi gyvybės atėmimu. Nepriklausomai nuo to, kas ir kokiu būdu žudo.

Visgi šį primityviausią aktą visuomenė įvardija skirtingais vardais, taip bandydama paslėpti šio akto brutalumą bei prieštaravimą žmogaus prigimčiai. Karas, mirties bausmė, abortas, eutanazija – pavadinimai, kuriais dažniausiai maskuojamas žudymas. Jie visi reiškia tą patį, bet juk daugumai žmogžudystė arba nužudymas siejasi tik su nusikaltimu, bet ne su… legaliais veiksmais?

Nepriimta apie karą sakyti „jie pradėjo žudyti” arba apibūdinti nėščiosios sprendimą nutraukti nėštumą žodžiais „ji nutarė nužudyti savo vaisių”.

Žudymas, kai jis atliekamas legaliai, įvardijamas kaip nors korektiškai, kad nesukeltų pagrįstų asociacijų su tuo, kas iš tikrųjų bus daroma.

Netikite? Palyginkime:

Moteris nutarė pasidaryti abortą vs moteris nutarė nužudyti savo vaisių.

Jam bus atlikta mirties bausmė vs jis bus nužudytas pagal įstatymą.

Jam bus atlikta eutanazija vs jis bus nužudytas dėl ligos.

Prasidėjo karas vs prasidėjo legalus žudymas. 

Abi frazės yra teisingos, bet… Antroji skamba kažkaip… nepriimtinai, brutaliai, neteisingai.

Aš beveik neabejoju, kad jei gydytojas užuot paklausęs „Ar Jūs pasirengusi abortui?” paklaustų „Ar Jūs pasirengusi nužudyti savo vaisių?”, jis būtų paduotas į teismą ir greičiausiai išmestas iš darbo. Nors paklaustų visiškai to paties.

Žodžiai formuoja asociacijas, todėl pageidaujamiems reiškiniams apibūdinti visados pasirenkami kiti terminai nei nepageidaujamiems.

Žudymo atveju paradoksas yra tas, kad tas pats dalykas yra ir pageidaujamas, ir… draudžiamas. Priklausomai nuo to, koks subjektas atlieka tą veiksmą. Visuomenė laiko, kad teisėjas, budelis, karys, gydytojas turi teisę žudyti, tuo tarpu valstybės įgaliojimų negavęs asmuo neturi teisės žudyti. Iš čia ir skirtingi pavadinimai tam pačiam veiksmui.

Tačiau jei eutanazijos ar abortų atvejais yra nemažai kritikų, taip pat daug žmonių pasisako prieš karą, tai mirties bausmės atžvilgiu šalininkai turbūt sudarytų akivaizdžią persvarą, kurią lemia tam tikri klaidingi įsitikinimai, kuriuos aš čia trumpai aptarsiu:

  1. Manymas, kad nusikaltimas ir bausmė… gali būti tas pats! Argi? Juk kai kažkas mus apvagia, mes neprašome, kad ir jį apvogtų, ar ne? Tai… kodėl nužudymo atveju mes prašome… nužudyti? Įsitikinimas, kad nusikaltimas ir bausmė gali būti tas pats, yra aiški loginė bei moralės klaida.
  2. Manymas, kad dauguma žmonių bijos daryti sunkius nusikaltimus, jei žinos, kad gali būti nubausti mirties bausme. Toks požiūris iš pirmo žvilgsnio turi racijos, tačiau įvairūs tyrimai patvirtino, kad mirties bausmės taikymas nusikalstamumo neįtakoja. Pvz. JAV, kurioje taikoma mirties bausmė, padaroma statistiškai daugiau nusikaltimų nei Vakarų Europoje, kurioje jos nėra. Iš tikrųjų absoliuti dauguma nusikaltėlių darydami nusikaltimą negalvoja apie bausmę, todėl kur kas efektyviau nusikalstamumo problemas sprendžia prevencija – švietimas, užimtumas, nemokamas gydymas (apimant psichiatro paslaugas) ir pan. Dauguma nusikaltėlių kažką nužudo ne dėl to, kad nėra mirties bausmės, o dėl to, kad serga psichikos ligomis, yra asocialūs, apsvaigę nuo narkotinių medžiagų ir t.t.
  3. Manymas, kad vienintelis būdas išvengti pavojaus – įvykdyti mirties bausmę. Iki įvykdant mirties bausmę, nusikaltėlis jau būna suimtas, nuteistas, surakintas antrankiais, užrakintas kalėjimo kameroje, prižiūrimas eilės sargybinių ir dėl to… visiškai bejėgis, t.y. mirties bausmės taikymo metu tas žmogus niekam jokio pavojaus nebekelia.
  4. Manymas, kad nusikaltėlis darys kitus nusikaltimus, kai tik bus išleistas iš kalėjimo. Neneigsiu, kad tokios rizikos tikrai esama, tačiau nužudymų recidyvas (pakartotinumas) yra vienas mažiausių. Tiesiog todėl, kad dauguma nužudymų padaromi dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių – apsvaigimo, konflikto, psichikos ligos paūmėjimo ir pan. Mažai žmonių jaučia malonumą žudydami ir ryžtasi tai pakartoti. Be to, daugelis nusikaltėlių į laisvę išeina tik po daug metų, o kai kurie neišeina visai.
  5. Manymas, kad žudymas gali būti „teisingas” arba „neteisingas”.  Šis aspektas susijęs su jau minėtu „legalumu”: legalus žudymas yra „teisingas”, o nelegalus žudymas yra „neteisingas”. Tokiu atveju mes pripažįstame ne gyvybės apsaugą , o žudymo monopolį, t.y. laikome, kad valstybė turi teisę žudyti, kai tuo tarpu kiti asmenys tokios teisės neturi. Visuomenėje, kurioje nėra pagarbos gyvybei apskritai ir esminis dėmesys skiriamas ne žudymo draudimui, o įgaliojimams, kas gali legaliai žudyti, neišvengiamai bus ir nelegalaus žudymo atvejų – į visus monopolius kas nors kėsinasi.

Vienintelis atvejis, kai aš galiu pateisinti nužudymą yra… savigyna (apimant atvejus, kai ginamas kitas asmuo). Nes kiekvienas turi teisę siekti išsaugoti savo ar kito žmogaus gyvybę, net jei dėl to tenka kažką nužudyti. Tai – žmogiška, gamtiška, natūralu.

Visi kiti atvejai yra moraliai nepateisinami ir įtvirtinti vien tam, kad valdžia galėtų išlaikyti monopolį.

Kiekvienas katalikas, kiekvienas musulmonas ir netgi kiekvienas ateistas, iš esmės kiekvienas padorus žmogus turėtų pasisakyti prieš žudymą, nes kitu atveju jis niekuo nesiskiria nuo žudiko. Jis yra visiškai toks pats kaip jis, skirtumas tik žudymo formoje: Žudikas žudo pats, tuo tarpu mirties bausmės entuziastas pageidauja, kad jo vardu žudytų valstybės įgalioti pareigūnai.

Ir, be abejo, kai kas sakys, kad čia esmė motyvai, bet žudikas taip pat gali turėti visokių (netgi kilnių!) motyvų, o teisėjas gali visai nekilniai suklysti arba… būti papirktu.

Nėra tokio gero motyvo, kuris būtų pakankamas pateisinti patį blogiausią poelgį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *