Vienas dalykų, kuris itin nuvilia mano darbe, – galimybių padėti ribotumas.
Kalbant apie santuokų nutraukimo bylas, jau kone standartine tapusi situacija, kai vaikai tėvams skiriantis staiga ima „nebenorėti bendrauti” su atskirai gyvenančiu tėvu. Ir tuomet kaip taisyklė užsisuka skundų karuselė, pradedama Atvejo vadyba. Deja, rezultatai dažniausiai būna plius minus arti nulio.
O kitokie ir negalėtų būti, nes Atvejo vadyba bendriausia prasme yra chirurgas, kuris bando skalpeliu gydyti plaučių uždegimą. Nes tai – vienintelis instrumentas, kuriuo jis moka dirbti ir yra įsitikinęs, kad tinka visoms ligoms gydyti.
Mačiau labai daug Atvejo vadybų, skiriamų nutraukiant santuokas, ir visos jos siūlė tas pat standartines, neindividualizuotas priemones, kurios vienodai taikomos tiek vaikus lupantiems alkolikams, tiek manipuliatyviems sutuoktiniams.
Ir visgi kalbant apie alkoholikus, jiems neleidžia vaikų daužyti amžinai. Po kažkurio prilupimo vaikai yra paimami. Kalbant apie manipuliatyvius sutuoktinius, situcija – daug sudėtingesnė. Tokie žmonės elgiasi apgalvotai, išoriškai jų elgesys atrodo tinkamas, išdresiruoti vaikai taip pat demonstruoja pritarimą, tvirtina nenorintys bendrauti su kitu tėvu arba netgi – ne taip jau retai – jo nekenčiantys. Ir čia Atvejo vadyba ima strigti lyg sudilę veržliaračiai.
Jie pasiūlo Pozityvios tėvystės kursus, psichologo konsultacijas, paskiria su šeima dirbantį socialinį darbuotoją, o, kai įsitikina, kad nei viena iš šių priemonių niekuo nepadėjo, ima išsisukinėti pasiūlymais „susitarti”, t.y. savo impotenciją perkelia tam tėvui, kuris beprasmiškai kreipėsi pagalbos.
Tačiau „susitarti” dažniausiai nėra įmanoma dėl to, kad vaikus auginantis tėvas neketina ir nebando tartis. Vaikai yra sunkioji artilerija, kuri efektyvi, kai kitos kulkos atsimuša į sieną.
Jei negali atimti turto ar susigrąžinti jausmų, tai visados gali nuteikti su tavimi likusius vaikus ir taip neabejotinai sušikti eksui gyvenimą; pirma mintis, kuri šauna į galvą manipuliatyviems žmonėms, siekiantiems revanšo su buvusiu partneriu.
Iš ko seka, kad šiuos žmones galima paveikti tik piniginėmis baudomis ir/arba tėvystės teisių ribojimu, tačiau toli gražu ne „metodinėmis” paskaitėlėmis ar psichologo konsultacijomis. Juolab, kad manipuliatyvieji neretai sėkmingai mausto ir psichologus.
Deja, šabloniškas pasiteisinimas „vaikas nenori” beveik visados įtikina Atvejo vadybos specialistus ir tampa indulgencija nuo atsakomybės. Kita vertus, jei tėvai pasakytų, kad vaikas „nenori” eiti į mokyklą, tai toks pasakymas vargiai padėtų išvengti sankcijų dėl vaiko nepriežiūros.
Nes nuvesti vaiką į mokyklą yra tėvų pareiga. O užtikrinti sklandų, psichologiškai sveiką bendravimą su atskirai gyvenančiu tėvu – ne?
straipsnis apie nieką. dėl baudų skyrimo, teisių į vaiką ribojimo prašau kreiptis į VTAS tarnybą, nes tai jų kompetencija ir AV čia ne prie ko. o be to jeigu pradės teisių ribojimai GALIMAI psichologinį smurtą ir manipuliacijas naudojančių tėvų atžvilgiu galite spėti kokia bus statistika, o dėl jos VTAS net didžiausių pijokų šeimose palieka augti kūdikius ir mažus vaikus. pamirškit šitas sapaliones, nes kūdikiai yra ir toliau girdomi alkoholikės pienu, mažyliai laksto nevalgę….ir matant akivaizdžius teisių pažeidimus VTAS nesiima jokių priemonių. statistika gi…
Jūsų pasiūlymas užregistruotas ir pateiktas apsvarstyti.
Taip, tai ką Jūs parašėte, deja, teisybė. Bet ar tos baudos ir grasinimai atimti vaiką -išeitis? Kas tą žiaurią suaugusių žmonių neapykantą vienas kitam gali sumažinti? Bent jau savo vaiko labui? Kokios priemonės galėtų būti efektyvios, kai vaikui tikrai reikia abiejų tėvų, bet tėvų pykčiai vaiką verčia bėgti ir arba rinktis vieną iš jų, arba realiai nė vieno?
Baudos dar ir kaip padėtų. Du kartus susimokėtų – trečią pagalvotų. Ir priemonės tam yra, tik, deja, ant popieriaus.
Kai vienas iš besiskiriančių tėvų (kartu su savo aplinka) nuteikia vaiką prieš kitą tėvą/mamą, VTAT Lietuvoje realiai niekaip nepadeda. O kad skirti baudą tėvui-manipuliatoriui, nuteikusiam vaiką nebendrauti su mama/tėvu, tai mes esame teisinė valstybė: faktiškai nėra būdų įrodyti tėvo-manipuliatoriaus kaltę – todėl baudos jam skirti nėra už ką. Šiuo klausimu situacija be išeities Lietuvoje.
Kaip dažnai dirbanti su skyrybų bylomis, patvirtinu, kad taip, faktiškai VTAT nuteikimo atvejais niekuo nepadeda, bet su kita dalimi nesutinku – mes turime ir ANK 73 str., ir BK 163 str, ir tėvų valdžios ribojimo institututą, ir dar kitų priemonių. Bėda ta, kad požiūris, jog čia „nieko tokio” nuteikti vaiką prieš atskirai gyvenanti tėvą ir tos priemonės tiesiog nenaudojamos. Dar daugiau, dažnai VTAT stoja į manipuliatoriaus pusę ir kone gėdina atskirai gyvenantį tėvą, kad jis ieško ko nepametęs (žinau ne vieną ir ne du tokius atvejus).
mano situacija panaši, vaikas nuteistas prieš mane, jau ketvirti metai nesimatome, I žinutės neatrado, tel nekelia… Vaiko teisių atstovai sako, kad vaikas „nenori”… dabar jam 16 metų, iki 12m noriai bendravo ir kalbėjome ir tt… straipsnis tik paguoda, kad tokių atstumtų tėvų esą daugiau, ne tik aš vienas… o kaip tą „skalpelį” pakeisti ar atrasti kažką kitą, dėja nėra…
Labai Jus užjaučiu. Tokių tėvų išties yra labai daug. Šiuo metu pagalbos realios nėra, bet mano mintyse sukasi tam tikri projektai, kaip tą pakeisti. Laikykitės.
Sveiki, labai ačiū už informaciją, pats dabar visa tai savo kailiu patiriu. Sunku priimti, kad vaikas nebe mano. Esu sukūręs tėčių nuotolinę savitarpio palaikymo grupę. Labai padeda toks palaikymas ištverti sunkumus. Jei kas norėtų prisijungti duokit žinią tel. 8 (648) 43 679