Tokia įsiaudrinusi ir apaugusi paskalomis socialinė erdvė paskutinį kartą buvo turbūt tik Garliavos skandalo metu. Šiuo metu, sulaikius savo vaikus pagrobusius tėvus ir perdavus jų vaikus globėjams, dauguma įsiutę ir ieško kitų valstybės „nuodėmių”. Viena dažnai minimų – užsienyje iš tėvų paimti vaikai, taip pat vaikai, kurių gyvenamoji vieta nustatyta ne Lietuvoje.
Dažniausiai girdimi argumentai, kad „Lietuva nepadėjo”, „kas čia per bananų respublika”, „vaikai juk lietuviai”, „jie – Lietuvos piliečiai”, „mama – lietuvė” ir pan. Kartojamas naratyvas, kad klausimus, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečiais, turėtų spręsti Lietuvos Respublikos teismai. Ar tai – teisiškai pagrįsta? Deja, ne.
Kalbant apie vaikus, pilietybė jurisdikcijai iš esmės neturi įtakos.
Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Atitinkamai ir pagal 1996 m. spalio 19 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje 5 straipsnį reikalavimai dėl tėvų pareigų vaikams, vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir kitų tiesiogiai su nepilnamečiais vaikais susijusių klausimų yra teismingi valstybės, kurioje yra vaikų nuolatinė (įprasta) gyvenamoji vieta, teismams.
Taigi, ar tai būtų ES, ar ne ES, visus su vaiku susijusius klausimus spręs ne pilietybės valstybės teismas, o teismas, kurio teritorijoje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.
Ir ką dar svarbu suprasti, kad pagal Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3 straipsnį neteisėtas vaiko išvežimas gyventi į kitą valstybę laikomas pagrobimu. Dėl to, kai vaikas į kitą valstybę išvežamas gyventi neteisėtai, jurisdikcija nepasikeičia. Vienas aspektų, lemiantis išvežimo neteisėtumą, yra išvežimas be kito tėvo sutikimo.
Reziumuojant, tiek Jūsų santykiui su savo vaiku, tiek Jūsų partnerio santykiui su Jūsų bendru vaiku taikoma ne pilietybės valstybės (kaip būtų patogu!) jurisdikcija, o jurisdikcija tos valstybės, kurioje vaikas paskutinį kartą teisėtai gyveno. Ir tai reiškia, kad, net jei vietinės taisyklės yra vesti vaikus į mokyklą su raudonomis kelnėmis, veskite su raudonomis kelnėmis. Kitu atveju, kai tą vaiką paims, negalėsite gintis tuo, kad Lietuvoje galima vesti vaikus į mokyklą be raudonų kelnių.
Vaikų priežiūros standartai, požiūris, kaip reikia vaikus auginti, ir netgi tėvų teisės savo vaikų atžvilgiu skirtingose valstybėse skiriasi, tad, jei nutarėte išvykti į valstybę, kurioje kitokie kriterijai nei Jūsų kilmės valstybėje, tai yra Jūsų pačių problema bei atsakomybė.
Vienas dalykų, ko negali suprasti dažnas lietuvis, yra tai, kodėl laikoma, kad mama pagrobė savo vaikus, jei ji, negavusi vaikų tėvo sutikimo, su vaikais išvyko gyventi į kitą valstybę. Tokios motinos laikomos vos ne šventosiomis, o sankcijos jų atžvilgiu vertinamos kaip nežmoniškos. Ir, kiek aš galiu spręsti iš savo praktikos, tai čia lemia grynai lietuviškas mentalitetas, nes Lietuvoje normalu tėvui neleisti bendrauti su vaiku, išsikelti su vaikais gyventi į miestą už 200 km ir pan. Net Vaiko teisių tarnyba nesibodi tėvams atviru tekstu mestelėti: „bet vaikui reikia mamos”.
Daugelyje valstybių požiūris yra šiek tiek kitoks ir tėvų teisės savo vaikų atžvilgiu yra lygios motinų teisėms. Ten neteisėtas vaiko atskyrimas nuo tėvo vertinamas rimtai. Taigi, jei jau sudarėte santuoką su kitašaliu, išvykote gyventi į jo kilmės valstybę ir susilaukėte ten vaikų, santykiams sugriuvus, negalite „susirinkti” vaikų ir pabėgti pas mamą už 2000 km. Netgi jei abu esate lietuviai, „susirinkote” vaikus ir išvykote gyventi į Norvegiją, o vėliau susipykote ir norėtųsi grįžti į Lietuvą, negalite išvežti vaikų be jų tėvo ar motinos sutikimo. Taip, taip, net jei abu esate lietuviai, jūsų vaikai – lietuviai, bet jau tam tikrą laiką gyvenate užsienyje, tai negalite be kito vaiko tėvo sutikimo pasiimti vaikus ir grįžti gyventi į Lietuvą. Iš esmės vaikai riboja Jūsų galimybes rinktis. Jūsų gyvenimo būdas turi atitikti vaikų interesus (apimant interesą turėti abu tėvus).
Ir kai tai pamirštama arba kai savos nuoskaudos tampa svarbiau nei vaikų gerovė, kyla įvairios problemos, apimant ir jau minėtas bylas dėl vaikų grobimo.
Paremkite teksto autorę per PayPal.
Ačiū, patiko jūsų mintys, aiskiai ir pagrįstai pateikta. Sužinojau naujo, kad ne vaiko pilietybė lemia jurisdikciją
Džiaugiuosi, kad buvo naudinga. Aš manau, kad tai daug kam nauja ir daug kas nesupranta, kodėl dėl vaiko sprendžia ne jo pilietybės valstybė. Norėjau šiek tiek pašviesti žmones šiuo aspektu.