Apie vargšus valstybės tarnautojus, kurie norėtų, bet negali

Įrašą apie valstybės tarnautojus planavau seniai. Visgi, parašyti pasirodė gana sudėtinga. Morališkai.

Kodėl?

Nemaža dalis mano pažįstamų ir vertinamų žmonių dirba valstybės tarnyboje. Ir iš jų aš nuolatos girdžiu, kaip jie mato ir žino tam tikras problemas, bet… Tiesiog negali to pakeisti. Nes tokia sistema. Ir visai nesvarbu, kurioje konkrečiai institucijose jie dirba – tie žmonės puikiai supranta, kad jų atstovaujama institucija dirba apgailėtinai, procesai – neefektyvūs, o kolegos – tinginiai. Bet tiesiog nieko negali. Jie sukasi tame Kafkos procese, ridena tą Sizifo akmenį ir tik karts nuo karto neoficialioje aplinkoje užsimena, kad: „blogai, labai blogai„.

Ir ilgai aš gerbiau tą jų teisę bambėti, nebandant nieko pakeisti. Nes daugelis elementariai nebando.

Bet ar žinote, kuo skiriasi geras darbuotojas nuo blogo darbuotojo? Tarkim, privačiame sektoriuje. Geras darbuotojas yra tas, kuris pastebi problemas, darbo broką ir siūlo, kaip tai išspręsti. Blogas tas, kuris problemų arba nepastebi, arba nebando jų spręsti. Ar įsivaizduojate kokios nors privačios kompanijos susirinkimą, kuriame būtų pagirtas treti metai jokios iniciatyvos nerodantis darbuotojas? Ar įsivaizduojate, kad tokį darbuotoją paaukštintų, skirtų jam premiją? Neįsivaizduojama!

Privačiame sektoriuje imtis prastos iniciatyvos yra mažiau rizikinga nei nesiimti jokios, nes, jei nepavyks, tai bosas (jeigu nėra visiškas isterikas) supras, jog bent bandei. Tačiau jei net nebandysi, tai jis supras, kad tau neįdomu ir pasiūlys išbandyti jėgas kitoje srityje.

Valstybės tarnyboje viskas veikia atvirkščiai. Bet kokia iniciatyva (ypač susijusi su veiklos efektyvinimu (de facto etatų mažinimu) arba kokybės gerinimu (de facto darbo krūvio didinimu) dažniausiai sutinkama isteriškai. Tuo tarpu jokios iniciatyvos yra senas geras status quo, kuris reiškia, kad bus maksimali alga už minimalų darbą. Ir dar, aišku, priedai, nes valstybės tarnyboje priedai teikiami vien už tai, kad esi. Dauguma valstybės tarnautojų priedus gauna kiekvieną mėnesį, nepriklausomai nuo darbo rezultatų (kurių dažniausiai apskritai nėra).

Taigi, esant valstybės tarnyboje, būti neiniciatyviu apsimoka – garantuotai gausi algą, visus įmanomus priedus, o laikui bėgant tave gal net paaukštins. Svarbu per daug nesireikšti, kad niekam neužkliūtum ir niekas nesugalvotų išmesti iš darbo. Nes alga, tai realiai ne tokia jau ir maža kaip už nieką.

Būtent tas šiltas lizdas (garantuotos pajamos, garantuota darbo vieta ir pan.) lemia, kad dauguma valstybės tarnautojų yra visiški išverstaskūriai bailiai, kurie drąsiai pamokys privatų sektorių, kaip auginti BVP, kurti startup’us ar kas yra laisva rinka, tačiau patys neišdrįs parodyti net mažiausios iniciatyvos, kad jų atstovaujama institucija dirbtų geriau.

Ir būtent dėl to mes iš naujo ir iš naujo susiduriame su absoliučiai nuviliančiomis situacijomis valstybiniame sektoriuje, kuriame, regis, nėra jokios logikos, jokio efektyvumo ir net elementariai jokio padorumo.

Labai norėčiau pasakyti, kad suprantu tuos žmones, kurie bijo rizikuoti, nes nori išmaitinti savo šeimas, išmokėti paskolas ir išleisti vaikus į mokslus, bet… Lygiai to paties nori ir privataus sektoriaus darbuotojai, kurie kasdien priima rizikingus sprendimus. Lygiai to paties nori verslininkai, kurie rizikuoja visu savo kapitalu. Lygiai to paties nori visi sveiko proto dirbantieji.

Tiesiog jie neturi tos privilegijos gauti algą už tai, kad yra tingūs prisitaikėliai. Ir užtat jie dirba, o ne imituoja darbą. Užtat jie realiai kuria kažkokią vertę valstybėje. Ir valstybė juda į priekį būtent dėl tokių žmonių.

Tuo tarpu visi tie, kurie dreba dėl savo pozicijos ir užuot tarnavę valstybei (valstybės tarnyba, broli!), dreba dėl savo algos ir galimybės kiurksoti kokioje nors įstaigėlėje iki pensijos, yra parazitai, ėdantys tą pridėtinę vertę. Net nepriklausomai nuo to, kad ir jie norėtų geriau.

Geriau neatsiranda dėl to, kad apeini šiukšlę ir paimi algą. Geriau būna tada, kai nuoširdžiai dirbi ir nuoširdžiai bandai pasiekti to, kad tavo atstovaujama įstaiga dirbtų maksimaliai gerai. Net jei dėl to gali prarasti darbo vietą. Nes jei esi tikras patriotas, tikras tarnautojas, tikrai drąsus ir padorus žmogus, tai viešasis interesas tau bus svarbiau už tą tavo algelę, kurią tiėtinai gausi ir kur nors kitur. Nes ne karas ir ne badas. Yra darbo vietų ir ne valstybės tarnyboje.

Visgi, žinodama faktinę situaciją, aš matau tik vieną būdą pasiekti, kad valstybės tarnautojai nustotų bijoti dirbti – terminuotos sutartys, konkursai, kadencijos! Turi būti užtikrinta maksimali įmanoma rotacija. O ten, kur ji objektyviai nėra įmanoma, kvalifikacijos testai ne rečiau kaip kas 5 m. Šita susiformavusi pliurza, kai kokia nors kompiuteriu nelabai mokanti naudotis „tarnautoja„, sėdi 20 m. toje pat pozicijoje ir prašo jaunesnės kolegės už ją suvesti duomenis „į kompiuterį„, turi būti ištaškyta pačiu žiauriausiu būdu – pasiunčiant tą nelaimėlę į Darbo biržą, kur ji kurį laiką sėdės ant mokesčių mokėtojų galvų, pyks ant valstybės, gal net pataps iš konservatnikės tiesiog vatnike arba net nebalsuos ateinančiuose rinkimuose už Gabrielių ar kitą ją prastūmusios parcijos galvą, tačiau galų gale ji ras savo kvalifikaciją atitinkantį darbą ir bus šimteriopai naudingesnė valstybei. Nes ji uždirbs pajamas, užuot jas pravalgiusi.

Štai apie ką mes turime pradėti kalbėti! Apie tai, kada valstybės tarnyba nustos būti šiltu lizdu saviems. Ir nors mums tas nemalonu, nors daugelio mūsų broliai, seserys, draugai ar mylimieji dirba valstybės tarnyboje, mes turime atsimerkti ir pripažinti faktą, kad tinginčių ar bijančių dirbti prisitaikėlių ten nereikia. Nes tie prisitaikėliai suėda tuos pinigus, kuriuos būtų galima panaudoti sveikatos apsaugai, socialinėms reikmėms, galų gale, infrastruktūrai.

Ir kas kartą išgirdę eilinį „aš nieko negaliu pakeisti„, turėtume rasti drąsos pasakyti „tokiu atveju tu gali pakeisti darbą„. Ir taip, matyt, toks patarimas nesušildys santykių ir neduos greitų rezultatų, gali būti, kad toks patarimas net įžiebs konfliktą (labai tikėtina), tačiau, jei norime gyventi gerai, turime būti reiklūs tiek sau, tiek savo artimiesiems.

Ir nebegalime tiesiog ramiai toleruoti to parazitavimo mokesčių mokėtojų sąskaita. Nes tas, kuris gauna iš valstybės biudžeto pinigus už blogą darbą, yra ne kas kita kaip vagis, apvaginėjantis visą visuomenę.