Dauginimasis, matyt, vienas esminių instinktų ir galbūt tik žmogus apsunkina šį procesą svarstymais – verta, neverta, noriu, nenoriu… Bet žmogus daug ką daro kitaip nei kiti gyviai. Nežinau, koks yra atsakymas: Ar etiška gimdyti vaiką, jei negali jam nieko duoti? O ar etiška, jei gali, bet… galbūt negalėsi rytoj? Galų gale, ar etiška negimdyti?
Šie klausimai persekioja nuo tada, kai sulaukiau vaisingo amžiaus, ir galbūt, jei tos atsakymo paieškos užsitęs dar ilgiau, taip ir netapsiu motina. Būtų sprendimas savaime.
Dramoje iškeliama dilema – tėvų atsakomybė už vaikus, jų… kaltė dėl to, kad pagimdė, nežiūrėdami aplinkybių, nesuteikdami minimalaus gerbūvio. Filmo herojus – dvylikametis vaikas – į klausimą, kas kaltas dėl jo padaryto nusikaltimo, atsako, kad tėvai – dėl to, kad jį pagimdė.
Siužetas neleidžia abejoti kaltinimo racija, tačiau… Ar sąžininga reikalauti, kad žmogus neturėtų vaikų, jei… neturi gerų gyvenimo sąlygų? Ar vaikas gali pasmerkti savo tėvus už tai, kad suteikė gyvybę, bet nesuteikė instrumentų gyventi?
Mažasis herojus tvirtina norėjęs gyventi kitaip ir užaugti pagarbos vertu vyru, o po to rimtai klausia, kaip galėjo to pasiekti, kai nuo mažų dienų buvo priverstas kautis dėl menkiausio duonos kąsnio. Tuo tarpu jo tėvas atvirauja, kad niekad negalvojo, jog susilaukdamas vaikų elgiasi blogai, priešingai, jį nuo mažens mokė, kad vaikai yra gyvenimo tikslas ir be vaikų tu esi niekas, o štai dabar jis stovi teisme priešais savo paties sūnų kaltinamas dėl jo gimimo…
Širdį draskanti drama, kuri iškelia daugybę klausimų ir turbūt… nepateikia atsakymų.
Itin jautrus ir nepaprastai meistriškai tėvų atsakomybės temą nagrinėjantis filmas. Įsimintinam vakarui.
Gero žiūrėjimo!
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.