Covid19: Nelaimės istorijos

Karantino laikotarpiu girdėjau daug visokių nelaimės istorijų. Pradžioje daugiausiai apie baimes – baimę eiti į darbą ar parduotuvę, baimę, kad mirs artimieji, baimę bendrauti ar ką nors paliesti. Tuo metu buvo nemažai žmonių, kurie laisva valia užsibarikadavo namie, ištisas valandas atakuodavo Barborą, tikslu aprūpinti šeimą maistu, o, jei tekdavo kažkur išeiti, apsiginkluodavo guminėmis pirštinėmis, veido kaukėmis, dezinfekciniais skysčiais ir keliaudavo lyg per apkasus – vengdami bet kokio gyvo ar negyvo objekto, paskubomis, nervingai dairydamiesi pavojaus.

Vėliau daugiau klausiausi apie kitas problemas – dirglius, nuolat verkiančius vaikus, begalinį nuovargį, kai keturių ar penkių asmenų šeima glaudžiasi mažame būste, depresijos simptomus, apatiją. Klausiausi apie mokytojas, kurios verkė po nuotolinių pamokų ir apie motinas, kurios paslapčia nuo vaikų išgerdavo stikliuką, nes kitaip nebegalėjo ištverti.

Antroje karantino pusėje daug kas pradėjo skųstis dar ir sumažėjusiomis arba netektomis pajamomis, vėluojančiomis išmokomis, susirūpinimu dėl ateities ir absurdiškais sunkumais patekti į gydymo įstaigas, ko pasekoje labai padaugėjo savigydos – kartais net gana sunkių traumų atvejais.

Šiandien viena draugė prisipažino, kad per visą karantiną jos vyras negalėjo prisibelsti pas gydytojus, jį konsultavo ir „gydė“ telefonu, ragino būti kantriu. Kai pagaliau priėmė, paaiškėjo, kad jam… limfoma (kraujo vėžys). Teko girdėti ir dar liūdnesnių istorijų – apie tuos, kurių nebepriėmė; nes tiesiog nebereikėjo. Ir net palaidoti normaliai negalėjo.

Kuo ilgiau tęsėsi karantinas, tuo daugiau nelaimės istorijų girdėjau, tačiau keisčiausia istorijos, kurių… negirdėjau. Neteko girdėti istorijos „susirgau koronavirusu, liga tokia sunki ir klastinga, kad vos išsikapsčiau“. Nors teko girdėti , kad  „tai panašiai kaip peršalimas“. Sunkesnį atvejį pasakojo tik apie vaiką, bet net ir jis sėkmingai pasveiko. Taip pat neteko girdėti nelaimės istorijos „praradau artimą žmogų dėl koronaviruso“, nors kai kas skundėsi „gydytojai norėjo rašyti, kad koronavirusas“.

Labai neįprasta, kai vaikai praranda mokyklas, o tėvai – darbus, žmonės netenka elementarių konstitucinių teisių dėl… labai pavojingo susirgimo, kuriuo beveik niekas neserga, o dauguma susirgusiųjų lengvai pasveiksta. Be abejo, sutinku, kad yra kitokių atvejų, bet nuo kada sprendimai, taikomi daugumai, priimami pagal… mažumą, iš esmės netgi mikroskopinę mažumą? Nuo kada medikai, kurie neišmano ir nėra atsakingi nei už ekonomiką, nei už žmogaus teises, priiminėja sprendimus, kaip turėtų gyventi ištisos valstybės ir nacijos? Nuo kada apskritai medikai priiminėja sprendimus, kaip gydyti… sveikus? Ir nuo kada taikoma prezumpcija, kad kiekvienas žmogus, pradedant Prezidentu ir baigiant santechniku, serga?

Tokios prezumpcijos ir jų pagrindu ribojamos žmonių teisės neatlaiko elementarios kritikos, dar daugiau, tai skatina visišką nusivylimą ir nepasitikėjimą tiek valdžios įstaigomis, tiek ir gydytojais, kurie neįvertino savo kompetencijos ribų ir ėmė įžūliai kištis į valstybės valdymą, remdamiesi net ne siauromis savo srities žiniomis, bet…. stipriai hiperbolizuotais spėjimais apie galimas blogiausias pasekmes. Kurie sistemingai gąsdino, grąsino ir netgi terorizavo visuomenę esą jei nebus paisoma jų diktatūros, tai jie nebegydys.

Sunku patikėti, kad visą šią nelaimingą situaciją sukūrė tik atsitiktinumas ar nekompetencija, ypač vis daugiau išgirstantant apie gydytojus, kuriems buvo mokama už jų šiurpius pasakojimus TV ekrane ar spaudoje ir įvertinant, kad net nesipildant blogiausioms prognozėms valdžios laiku ir tinkamai nekoregavo savo veiksmų, o toliau elgėsi (ir dauguma tebesielgia) taip lyg vyktų karas.

Iš esmės Covid19 nelaimės istorijos atskleidė, kad visuomenė privalo peržiūrėti valdymo strategijas, reikalauti atsakomybės už sprendimus, galų gale iš pasyvaus stebėtojo tapti aktyviu politikos dalyviu. Pasitikėjimas valdžios įstaigomis turi būti nukarūnuotas.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.   

6 atsakymai į “Covid19: Nelaimės istorijos”

  1. O aš žinau kodėl rytų Europa labai lengvai prasirgo/išvengė šio koronaviruso pandemiją. Ir atsakymas patriotinius isterikus šokiruos. Juk pamastykime na negali būti kad Lietuvos medicina yra aukštesnio lygio nei Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, JAV, bet faktas: sergamumas Lietuvoje ir apskritai visoje rytų Europoje yra mažesnis.

    1. Taip, atsakymas tikrai elementarus. Vakarų Europoje peršalimas jokia naujiena ir čia gydytojai nebandė tų gydymo metodų, kurie ten daug ką ir nuvarė į kapus (iš esmės tai jau praktiškai oficiali info). Žudė ne koronavirusas, o nemokšiškas gydymas. Ir, beje, posovietinė sistema tikrai (kol kas dar) turi stiprią mediciną, bet greitai gali nebeturėti. Kita vertus, mirtingumas nebuvo drastiškas nei vienoje valstybėje, ką patvirtina vėlgi – tiek visuotiniai protestai prieš neadekvačias priemones, tiek kitų ligų ar demografinė statiska, tiek ir jau oficialūs įvairių politikų bei medikų pasisakymai. P.S. Galiu garantuoti, kad ketinote sekti moksliškai nepagrįstą, lengvatikiams skirtą pasaką apie skiepus nuo tuberkuliozės, kuri sugalvota tikslu paaiškinti, kodėl čia žmonės kaip musės nekrenta (nuo peršalimo) 🙂

  2. ++….Nuo kada medikai, kurie neišmano ir nėra atsakingi nei už ekonomiką, nei už žmogaus teises, priiminėja sprendimus, kaip turėtų gyventi ištisos valstybės ir nacijos? Nuo kada apskritai medikai priiminėja sprendimus, kaip gydyti… sveikus? Ir nuo kada taikoma prezumpcija, kad kiekvienas žmogus, pradedant Prezidentu ir baigiant santechniku, serga?….++

    Sakyčiau, neginčytinai PAČIOS pandemijos yra medicininė problema. Ir, sakyčiau, medicinines problemas neginčytinai turi spręsti medicina, medicinos mokslas ir medikai. Na, o šalutinius pandemijų poveikius, kurie nėra medicininiai turi spręsti tų šalutinių veiklų specialistai. T.y. ekonomistai, verslininkai, teisininkai ir t.t.
    Taigi, sakyčiau, kiekvienas turi daryti tą darbą, kurį geriausiai išmano.

    Kaip suprantu autorė lyg ir mano, jog visas pasaulio bėdas gali sutvarkyti tik universaliausias ir nepakeičiamiausias teisinis vaistas? Ar klystu?

    1. Aš nežinau, kaip sutvarkyti visas pasaulio bėdas, bet žinau, kad esama situacija neturi nieko bendro nei su teise, nei su demokratija ir kad tai yra labai rimtas indikatorius žmonėms suklusti. O dėl medicinių problemų – jas visų pirma turi spręsti SERGANTIEJI, medikai yra tik pagalba sergančiajam. Būtent šis esminis principas ir buvo pamirštas – kiekvieno žmogaus sveikata yra jo asmeninis reikalas ir valstybė turi sudaryti sąlygas, bet negali versti naudotis medicinos paslaugomis, jei žmogus to nenori.

      1. ++Aš nežinau, kaip sutvarkyti visas pasaulio bėdas, bet žinau, kad esama situacija neturi nieko bendro nei su teise, nei su demokratija ir kad tai yra labai rimtas indikatorius žmonėms suklusti. O dėl medicinių problemų – jas visų pirma turi spręsti SERGANTIEJI, medikai yra tik pagalba sergančiajam. Būtent šis esminis principas ir buvo pamirštas – kiekvieno žmogaus sveikata yra jo asmeninis reikalas ir valstybė turi sudaryti sąlygas, bet negali versti naudotis medicinos paslaugomis, jei žmogus to nenori.++

        Sakyčiau, jokia teisė nesugebės pakeisti tokios gamtinės realybės – žmogus yra bandos gyvūnas.
        Sėkmės įrodinėjant, jog žmogus yra autonominis gyvūnas – aš tokioje aiškiai antimokslinėje antirealybės diskusijoje nematau prasmės dalyvauti.

        Nemanau, jog medicina yra tobula – manau šios pandemijos metu ji pridarė ir rimtų, ir smulkesnių klaidų.
        Deja, civilizacijoje nėra ne tik jokios tobulos srities joje, bet ir bent vieno tobulo žmogaus – tad apie ką mes šnekam.
        Bet manau, jog ši pandemija paveikė ir teisines, ekonomines, socialines ir t.t. sritis. Ir, kad tų sričių specialistai pas save irgi privėlė klaidų. T.y. pandemija yra gamtinis gaivalas ir ji pati iš savęs niekada nesiadaptuos prie teisininkų norų – t.y. teisininkai patys turi adaptuoti teisinę sistemą prie pandemijos pasekmių.
        Gal kaip teisininkė galite pakomentuoti ką racionalaus (ir klaidingo) nuveikė teisinė sistema savo srityje reaguodama į šią pandemiją?

        Pvz. toks (kiek pašaržuotas) naratyvas.
        Jis gan gerai apibūdina teisės polinkį į nihilizmą žmogaus atžvilgiu.
        KET yra kelių ženklas „Atsargiai laukiniai žvėrys“, kurį pravažiavęs turi laikytis saugaus greičio. Ir jei, už jo susidursi su bet kokiu gyviu – mokėsi baudą už KET pažeidimą (nes nevažiavai saugiu greičiu) ir dar atlyginsi gamtai padarytą žalą.

        Dabar telieka prie kiekvienos poliklinikos ar sankryžos pastatyti po kelio ženklą „Saugok savo sveikatą“. Ir tada galima bus dėti kiekvienam susirgusiam baudą, kad susirgo (reiškia nesaugojo sveikatos) ir nuo to kuo piktesne liga susirgo – tuo jam didesnę žalą gamtai dar pripaišyti.

  3. Tai ne medikai ir priiminėja tokius sprendimus. Sprendimus priiminėja ir pasirūpina, kad juos vykdytų PSO, o ten komercinė organizacija, kuri net įkurta ne medikų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *