Privatumas kaip teisinė konstanta ir žmogaus gyvenimo esmė

Istoriškai tik viena žmonių grupė neturėjo teisės į privatų gyvenimą – vergai.  Visi kiti, atlikę darbines ir visuomenines pareigas, namuose galėjo tvarkytis kaip tinkami. Netgi sovietmečiu.

Naujaisiais laikais privatumas įtvirtintas tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose. Tarkim, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. skelbia: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“.

2016-04-27 buvo priimtas Europos parlamento ir tarybos reglamentas Nr. 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), kurio preambulėje įtvirtinta, kad fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis yra pagrindinė teisė, o pats reglamentas nustato labai plačią visų asmens duomenų apsaugą, pradedant duomenimis, atskleidžiančiais rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, ir baigiant duomenimis apie sveikatos būklę.

Prasidėjus pandemijai, niekas nekalbėjo apie tai, kad ši teisinė konstanta įgaus naują sampratą, dar daugiau, pagrindiniai teisės aktai, užtikrinantys asmens teisę į privatumą ir duomenų apsaugą, niekados nebuvo pakeisti, tačiau jų taikymas pasikeitė iš esmės.

Šiuo metu įprasta kone kiekvienoje institucijoje rinkti duomenis apie asmens sveikatos būklę, pvz. matuoti kūno temperatūrą, reikalauti nurodyti, ar žmogus turi peršalimo simptomų, ar buvo išvykęs į kitas valstybes, ar bendravo su turinčiais peršalimo simptomų ir pan.

Bet kuris policininkas ir netgi karys turi teisę iš niekuo nekaltinamo ir niekuo neįtariamo asmens reikalauti pateikti dokumentus, kur jis vyksta, su kuo, kur yra jo gyvenamoji ar darbo vieta, kokie ryšiai sieja su kartu esančiais asmenimis.

Draudimas susitikti su artimaisiais, vykti į norimas rekreacines zonas, laisvai pasirinkti gyvenamąją ar darbo vietą, netgi prekybos centrą, taip pat susijęs su beprecedenčiu ir sunkiai logiškai paaiškinamu kišimusi į asmens privatų gyvenimą.

Norint tokio masto kišimąsi pateisinti žodžiu „karantinas“, greičiausiai reikėtų kelių nesamų sąlygų: 1) tvirtų įrodymų, kad asmuo, kuriam taikomos šios priemonės, serga pavojinga užkrečiamąja liga; 2) aiškiai apibrėžtos trukmės, pvz. iki kol šis asmuo pasveiks; 3) liga turėtų sukelti didesnį nei 5 proc. mirtingumą, ypač amžiaus grupėse virš 70 m. Kaip žinia, nei viena valstybė, nutarusi griežtai reguliuoti asmeninį savo piliečių gyvenimą ir rinkti duomenis apie jų privačius reikalus, neatitinka ne tai, kad visų, bet iš esmės nei vienos aptartos sąlygos.

Dar daugiau, užsienyje jau kuriamos technologijos, kaip žmogų kontroliuoti jo asmeninėje erdvėje – namuose, t.y. darbdavys galės stebėti ir fiksuoti savo darbuotojo veiklą, kai šis atlieka darbą iš namų, o aviakompanijos jau grasina neskraidinsiančios asmenų, kurie nepateiks įrodymų, kad yra pasiskiepiję, t.y. jos ketina rinkti duomenis apie asmens sveikatos būklę, nors duomenų apie sveikatos būklę rinkimas tokioms kompanijoms nėra pavestas.

Sudėjus visus aptartus faktus, logiškai kyla klausimas, kaip taip nutiko, kad 2020 m. kovą visos pasaulio vyriausybės pamiršo savo pačių priimtus teisės aktus ir pasekė komunistinės Kinijos pasiūlytu socialinio kredito sistemos metodu, kurį anksčiau kritikavo kaip pažeidžiantį pagrindines žmogaus teises.

Kitas ne mažiau svarbus klausimas, ar save ekspertais pristatantys įvairiausių sričių „mokslininkai“, sąmoningai neįvertino šio reikšmingo aspekto, ir kodėl teisininkai tiek mažai kalba apie tai, kad koronavirusui suvaldyti skirtos priemonės nesuderinamos su privataus gyvenimo apsauga.

Situacija, kai daugiau nei metus laiko varžomos pagrindinės žmogaus teisės, net nekeičiant tą draudžiančių teisės aktų, prieštarauja teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, protingumo principams. Dar daugiau, tai elementariai nesuderinama su teisinių valstybių teisėkūros reikalavimais.

Todėl valstybės, norinčios ir toliau pristatyti save „teisinėmis“ ar „demokratinėmis“, turėtų pasirinkti vieną iš kelių galimų variantų: oficialiai įtvirtinti, kad asmeninis gyvenimas yra kontroliuojamas valstybės, arba nutraukti priemones, kuriomis tai daugiau nei metai faktiškai daroma.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *