Stambulo konvencija: viltis ar… baubas?

Netylant diskusijoms dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, nutariau, kad geriau kartą pačiai paskaityti nei dešimt kartų iš kitų išgirsti.

Iš esmės konvencija tarsi siekia gerų tikslų, pacituosiu: „apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn ir jį panaikinti“ ir įsipareigoja visokiausiais būdais tas moteris saugoti: „Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų numatytas santykinis prievarta sudarytų santuokų negaliojimas, jas būtų galima pripažinti negaliojančiomis ar nutraukti aukai nepatiriant nepagrįstos finansinės ar administracinės naštos“, „Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas tyčinių fizinio smurto prieš kitą asmenį veiksmų įvykdymas“, „Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas toliau nurodytas tyčinis elgesys:  visų ar dalies moters didžiųjų lytinių lūpų, mažųjų lytinių lūpų ar klitorio išpjovimas, užsiuvimas ar bet koks kitas žalojimas“ ir t.t. ir pan.

Skamba gražiai, bet… Tiesa ta, kad smurtas prieš moteris jau kriminalizuotas, o priverstinės santuokos – nelegalios. Netikite? Nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str., numatančiame atsakomybę tam, kas „mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino“, nei 135 str., numatančiame atsakomybę tam, kas  „sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas“, nei joks kitas BK straipsnis, nustatantis atsakomybę už smurtą, neišskiria asmenų pagal lytį. Kaip dar labiau kriminalizuoti smurtą prieš moteris, jei Lietuvoje kriminalizuotas net fizinio skausmo sukėlimas, apimant pliaukštelėjimą?

Priverstinės santuokos? Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7 str. 1 d. santuoka apibrėžta kaip „įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“. Pažymiu – savanoriškas. Nesavanoriškai sudaryta santuoka galėtų būti nuginčyta.

Tad konvencija iš esmės siekiama to, kas Lietuvos ir, neabejoju, kitų civilizuotų šalių įstatymuose jau įtvirtinta. Šios nuostatos galėtų būti aktualios Irane, tačiau vargiai prasmingos Lietuvoje ar kitoje Vakarų Europos valstybėje.

O ką gi naujo teigia konvencija? Nauja yra tai, kaip konvencija traktuoja lytį arba smurtą prieš moteris, pacituosiu: „lytis – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“, „smurtas prieš moteris dėl lyties – smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris, arba kurį neproporcingai dažnai patiria moterys“. Taigi, pagal Konvenciją moteris nėra biologinė moteris, o tiesiog „socialiai susiformavęs vaidmuo“. Tokiu būdu konvencija realiai turėtų užtikrinti ne moterų, bet asmenų, kurie elgiasi kaip moterys, teises.  Neįprastas ir smurto apibrėžimas, kvalifikuojančiu požymiu nurodant „proporcingumą“. Kas nustatys, kokį smurtą moterys (o iš tikro asmenys, laikantys save moterimis) patira „proporcingai“, o kokį „neproporcingai“ dažnai? Ar teisinga bausti griežčiau vien už tai, kad sudavė per veidą, kas yra „neproporcingai dažnai“ ir švelniau, jei užsuko ausį, kas yra „proporcingai“?

Dar daugiau, Konvencija tūkstančius metų egzistavusius socialinius santykius įvertina kaip moterų (o tiksliau – asmenų, laikančių save moterimis) išnaudojimą ir iš esmės kursto neapykantą vyrų atžvilgiu – „pripažindamos, kad struktūriniu požiūriu smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties ir kad smurtas prieš moteris yra vienas iš esminių socialinių mechanizmų, dėl kurių moterys prieš savo valią atsiduria priklausomoje padėtyje vyrų atžvilgiu“.

Jei Jūs paklausite manęs, kas yra tikrasis moters išnaudojimas, tai versti ją palikti žindomo amžiaus kūdikį sutuoktiniui arba auklei ir eiti į darbą, kad būtų „lygi“ su vyru. O juk būtent tokią pažangą ir siūlo ši Konvencija, kurios tikslas „išlaisvinti“ moterį (arba bet ką, kas laiko save moterimi) nuo „esminių socialinių mechanizmų“, tokių kaip šeima ar motinystė.

Tad ką aš manau apie šią Konvenciją?

Po gražiomis deklaracijomis slepiasi ne itin graži idėja, kad vyrui „lygi“ moteris – nuo šeimos ar vaikų „nepriklausoma“ moteris. Kuri biologiškai gali netgi nebūti moterimi.

Ir aš kaip žmogus, kaip moteris, kaip būsima motina, niekaip negaliu pritarti tokiai „lygybės“ koncepcijai.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.

5 atsakymai į “Stambulo konvencija: viltis ar… baubas?”

  1. Paradoksas. Konvencija bando ginti ir saugoti moteris (kad ir kaip tai suprantama) nuo „tradiciskai“ susiformavusiu socialiniu mechanizmu (kad ir kokie jie butu), taciau lyti, konkreciai moters, apibrezia remdamiesi tais paciais „tradiciskai“ susiformavusiais vaidmenimis, kurie priimtini daugumai visuomeneje. Atsispirdamas nuo pagrindo sukonstruoji lyties apibrezima, su kuriuo dekonstruoji ta pati pagrinda ir lieka tustuma, niekas. nelieka ir lyties, visuomenes, soc mechanizmu. arba tampa imanomi visi galimi

  2. Sovietų sąjungoje buvo Baudžiamojo kodekso straipsnis už „antitarybinę propagandą ir agitaciją“. Buvo tada ir dar vienas straipsnis – „už tarybinės tikrovės juodinimą“. Ir po tais dviem straipsniais galėjo KGB „pakišti“ bet ką – kaip sakė Stalinas ar Berija, „…duokite žmogų, o straipsnį mes surasim“. Šiandieniniame liberalmarksistų de facto okupuotame Vakarų pasaulyje yra puiki analogija nuteisti žmogų – tai apkaltini jį „neapykantos kalba“ ir taškas. O apkaltinti gali už bet ką – lygiai taip pat, kaip ir Sovietų laikais kad būdavo apkaltinami ir į lagerius sugrūdami kitaminčiai.

    Atrodo, reikia rimtai pradėti domėtis, kokios iš tikrųjų gyvenimo sąlygos Šiaurės Korėjoje, nes jei taip bus ir toliau, pačiu artimiausiu laiku reikės ieškotis saugesnės gyvenimo vietos. Visa ES tiesiog akyse virsta silpnapročių ir iškrypėlių valdoma viena didele griežto režimo koncentracijos stovykla, su spalvotais žviegiančiais prižiūrėtojais ir pavlikais morozovais paverstais kaimynais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *