2066: Mirtis

Biologinės galimybės gyventi buvo didesnės nei piliečių norai.

Dauguma palikdavo Miestus savo noru – eutanazija buvo Valdžios finansuojama procedūra. Jas atlikdavo greitai ir neskausmingai. Buvo galima pasirinkti sau priimtiną laiką ir būdą: tabletės, injekcija arba mirtis specialioje kameroje, kurioje prie kūno pritvirtinti elektrodai nutraukdavo gyvybines funkcijas.

Pastaruoju metu buvo diskutuojama ir apie dar kelis alternatyvius eutanazijos būdus – pakorimą ir nušovimą, tačiau dauguma tai laikė atsilikimu ir tvirtino, kad modernioje visuomenėje mirties problema neturėtų būti sprendžiama taip brutaliai. „Galimybė mirti kada nori ir kaip nori neabejotinai neapima galimybės mirti pasibjaurėtinais būdais, diskredituojančiais gyvenimo kontrolę ir pasiektą civilizacijos pažangą,“ – tūžmingai pareiškė viena Valdžios atstovė ir tokia jos pozicija sutikta audringomis ovacijomis.

Neskaitant eutanazijos, kaip pagrindinės mirties priežasties, piliečiai mirdavo dėl nelaimingų atsitikimų, užpuolimų, savižudybių, ligų, labai retai – dėl senatvės.

Senatvė turėjo daug trūkumų ir iš esmės jokių privalumų – pensijos nebuvo, vaikų nebuvo, dirbti darydavosi per sunku, gyvenimo kokybę gerinančių vaistų kainos tapdavo neįkandamos.

Tie piliečiai, kurie turėdavo palikuonių arba gerą sveikatą, gyvendavo kiek ilgiau iki lemiamos dienos, kai užpildydavo Paraišką. Tuo tarpu bevaikiai ir ypač silpnesnės sveikatos dažnu atveju vykdavo procedūros dar nė nesulaukę septyniasdešimties, nors galėjo gyventi iki šimto ar net kiek viršaus – jei tik būtų turėję, kaip pragyventi ir už ką gydytis.

Kita vertus – koks tikslas gyventi ilgai? Septyniasdešimt metų beprasmybei yra daugiau nei pakankamai.

Piliečiai stebėdavosi Valdžios atstovais, skaičiuojančiais šimtuosius metus, ir nepildančiais Paraiškos. Ką jie veikia per dienas, kad nenori mirti – pagalvodavo, tačiau atsakymo neturėjo.

Kaip bebūtų, eilinis pilietis tikrai netroško sulaukti šimtmečio jubiliejaus, ne, veikiau priešingai – jau nuo penkiasdešimties prasidėdavo neramios mintys, kad reiktų pagalvoti apie Paraiškos pildymą.

Jis dažnai matydavo kolegas, įlindusius į „Gyvenimo kontrolės“ puslapį, skaitinėjančius apie eutanazijos privalumus – galimybė pačiam nuspręsti, mirtis greita ir neskausminga, po procedūros informuojamas patikėtinis, jei pilietis pageidauja – „Gyvenimo kontrolės“ darbuotojai surengia laidotuves pagal jo nurodymus arba perduoda tokius nurodymus patikėtiniui.

Puslapyje žmonės šypsodavosi – užsigerdami tabletę vandeniu, su į veną įvestu kateteriu, patogiai įsitaisę specialioje kapsulėje, su prie kūno prijungtais elektrodais. Atrodė, kad jie laimingi – pagaliau. Ar galėjo taip būti?

Kartais mąstydavo, ar tie žmonės, palaimingai vypsantys iš nuotraukų ir raginantys priimti sprendimą palikti Miestą, yra aktoriai ar tikri senoliai, nutarę pagaliau pabaigti žemiškąjį gyvenimą. Jam atrodė keista, kad senutės – lygiai pravestomis akimis, padažytomis lūpomis, o senukai – su laikrodžiais ir tvarkingai sušukuotais plaukais. Atrodė lyg tie žmonės mirti ruošėsi kur kas skrupulingiau nei gyventi.

Kartais svarstydavo, kaip tą dieną atrodė jo tėvai. Ar kvėpinosi, kokiais rūbais rengėsi, ką kalbėjo – nežinojo, nes jam grąžino tik urną su tėvų pavardėmis ir mirties liudijimą – savanoriška mirtis (eutanazija).

Jei būtų jam pasakę, greičiausiai nebūtų bandęs atkalbėti – juk bendraudavo retai, o ir galimybių padėti finansiškai neturėjo. Tėvai buvo seni ir dėl to buvo logiška mirti, visgi, visados manė, kad būtų sąžininga apie tai pranešti iš anksto.

Jautėsi labai sutrikęs, kai darbe sulaukė elektroninio laiško, kad ponai Kličkos pasirinkę pabaigti savo gražią žemiškąją kelionę, o jis besantis jų patikėtiniu, dėl ko maloniai kviečiamas atsiimti pelenų ir deramai su jais atsisveikinti. Laiške taip pat buvo prašoma per tris darbo dienas pranešti, jei nepageidaujantis atsiimti pelenų.

Be viso to, buvo nurodytas adresas, kur pelenai yra laikomi, išdėstytos galimybės atsiimti pelenus kitame „Gyvybės kontrolės“ biure arba per kurjerius. Pasirinko kurjerius.

Kelias dienas dėžutė su pelenais stovėjo buto kampe, kol galų gale penkiasdešimčiai metų išsinuomavo kolumbariumą ir padėjo juos ten. Ir viskas – nieko daugiau nedarė. O ką galėjo padaryti?

Visgi tėvai buvo seni, tad jis labai nesijaudino. Būdavo kur kas liūdniau, kai tokį sprendimą priimdavo jauni žmonės. Kai Eliza kelinta diena nepasirodė darbe, įtarė, ką ji padariusi. Ne kartą matė skaitinėjant „Gyvybės kontrolės“ puslapį, nors tebuvo kiek vyresnė nei trisdešimties, stangriu, laibu kūnu ir akinančia dirbtinai nubalintų dantų šypsena.

Niekaip nesuprato, kam jai to. Pusė ofiso norėjo su ja pergulėti, o ji tuo metu svajojo mirti.

Kai kurie piliečiai pageidaudavo, kad apie jų sprendimą būtų informuoti kolegos, dalies jų patikėtiniai net kviesdavo buvusius bendradarbius į laidotuves, kuriose visi pasakydavo kokią šablonišką frazę kaip pvz. „Man labai gaila“, „Jis džiaugėsi gyvenimu“, „Gera žinoti, kad mirtis buvo lengva“ ir pan. Eliza, matyt, nebuvo iš tokių, nes kolegos oficialiai niekados nebuvo informuoti, nors dauguma įtarė, kad ji savanoriškai palikusi Miestą.

Nuėjo aplankyti tėvų kolumbariumo – nors išties labiau paieškoti Elizos. Rado.

„Pabaigiu tai, ko nebuvo verta pradėti.“ Eliza Zaksė

Pats nesuprato, kodėl, bet ilgai klupojo ir verkė. Lyg būtų buvę geriausi draugai, nors šiaip jau tik pasisveikindavo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *