Mintis vykti už Miesto nebūtų kilusi, jeigu ne Korgė – kaimynas gėjus, išsiskyręs su savo keliais dešimtmečiais vyresniu meilužiu ir bliovęs taip, kad aplinkiniuose butuose aidėjo.
Daugiabučiuose beveik nebuvo garso izoliacijos ir tai tapdavo didžiule problema, kai ką nors iš gyventojų ištikdavo emocinė krizė. Kartais tokios krizės baigdavosi muštynėmis su kaimynais, kai šie nebeapsikęsdavo nepageidaujamų garsų namuose.
Visgi, jis tikrai neketino mušti Korgės – vietoje to pasiėmė žolės ir nuėjo pas jį į svečius.
Supraskite teisingai, XXI a. antroje pusėje piliečiai nesilankydavo svečiuose, nebent patys artimiausi – tėvai, broliai, meilužiai. Pas jį patį, išsiskyrus su paskutine mergina, užsukdavo tik kurjeriai, tačiau Korgė staugė tarsi priluptas šuva ir mintis bandyt užmigti klausantis tų garsų atrodė dar nemalonesnė nei idėja nunešti žolės nuotaikai pakelti.
Korgė atidarė duris snarglėdamasis, traukydamas užsikimšusią nosį – kiek padvejojęs pasiūlė užeiti.
Jų butai atrodė beveik identiškai – vienas kambarys, lova, mažas virtuvinis komplektas, baras su keliomis kėdėmis. Visi Korgės baldai lygiai kaip ir jo -plastmasiniai.
Skirtumas nebent tas, kad Korgė aiškiai mėgo emocinius impulsus, dėl ko visos sienos buvo nukabinėtos jo ir eks nuotraukomis. Kaipgi nežliumbsi likęs tokiam mauzoliejuje?
Kalbėtis apie darbą draudė eilė visokiausių taisyklių, kurių sulaužymas galėjo baigtis Izoliacija, tačiau kai lieki vienas su kątik išsiskyrusiu gėjumi ir kai abu esate apsvaigę nuo žolės, taisyklės gali būti trumpai primirštamos.
Jis pats diena iš dienos koregavo kainas prekybos centro tinklapyje. Kainų sirtumai buvo aiškinami rinka bei konkurencija, tačiau kas galėjo patikėti, kad dėl konkurencijos prekybos centras vieną dieną kainas sumažina, o kitą – padidina vienu centu? Jis tuo netikėjo. Bet kokiu atveju jo beprasmiška veikla leido apmokėti buto sąskaitas ir kas vakarą nusipirkti skanaus maisto išsinešimui, tad pretenzijų neturėjo.
Korgė buvo vienas nedaugelio jo pažįstamų, kuris nedirbo prie kompiuterio. Jis vairavo nediduką sunkvežimį, kuris po darbo stovėdavo daugiabučio kieme. Nors fizinis darbas buvo laikomas negarbingu, tačiau įtarė, kad dauguma kaimynų kaip ir jis pats pavydėjo Korgei – šis, užuot trenkęsis prakeiktu metro ir po to sėdėjęs tarp šimto nuobodžiaujančių kolegų, kas rytą lipdavo į savo didžiulę mašiną ir leisdavosi į nepažįstamas keliones.
Jau ilgą laiką svajojo paklausti Korgės, kur šis važiuojantis, tačiau, žinoma, neapsvaigęs nuo žolės nebūtų ryžęsis. Tuo tarpu dabar tai atrodė gana paprasta. Juolab – kas galėjo išgirsti? Iš tikrųjų – bet kas. Korgės namai – lygiai kaip ir jo – buvo pilni įrenginių, per kuriuos Valdžia galėjo juos stebėti ar klausytis pokalbių – televizorius, kompiuteris, telefonas, signalizacija, išmaniųjų namų sistema. Galų gale, čipai jų rankose – įdėti tiktai tik dėl jų saugumo, tačiau puikiai tinkami sekti.
Visgi, kitaip nei dauguma, nemanė, kad Valdžia turi laiko klausytis visų tų pokalbių. Juk kas vakarą milijonai žmonių su kuo nors kalbasi. Greičiausiai Valdžia klausosi tik tų, kurie kelia įtarimų. O kokius įtarimus gali kelti jis arba Korgė – informatikas ir vairuotojas? Vienas kasdien koreguojantis kainas, kitas kasdien sukiojantis vairą? Vienas jau ilgą laiką palaikantis intymius santykius tik su savo dešine, o kitas – žliumbiantis dėl nusenusio gėjaus?
Ne, jie atrodė neįdomūs net jam pačiam, nekalbant apie Valdžią. Taigi, ėmė ir paklausė:
– Kur tu važiuoji, Korge?
-Už Miesto, – ramiai atsakė kaimynas.
Kažkodėl tas atsakymas pribloškė. Niekad nebuvo susimąstęs, kad kas nors važiuoja už Miesto. Savaime suprantama, žinojo, kad už Miesto yra kažkokios teritorijos, tačiau jas suvokė kaip tyrus, negyvenamas, apleistas žemes. Niekas iš jo pažįstamų nevažiuodavo už Miesto. Kągi ten veikti su sunkvežimiu?
-O ką tu ten darai? – nesuprato.
-Vežu prekes, – paaiškino.
-Į prekybos centrus? – klausimas skambėjo absurdiškai. Kokie prekybos centrai už Miesto?
-Ne, ten nėra prekybos centrų. Tik mažos vietinės parduotuvės. Joms ir vežu prekes, – išdėstė, gerokai apsikvaišinęs pašnekovas.
-Mažos parduotuvės? Kaip maisto kioskai?
-Gal kiek didesnės, bet taip – mažos parduotuvės.
Nebuvo matęs mažų parduotuvių Mieste. Čia beveik viską parduodavo prekybos centrai ir tik pagamintą maistą į namus parduodavo mažesni kioskai, kurių buvo galima rasti dažnoje metro stotelėje. Nors ir jie priklausė tiems patiems savininkams – tiksliai nežinojo, bet spėjo pagal iškabas. Dauguma tų kioskų panašiai atrodė, taip pat vadinosi ir dirbo juose taip pat apsirengę žmonės. Ar gali būti toks sutapimas?
-Ir ten parduoda ne tik troškinius ir keptą vištieną? – nesuprato.
– Ten parduoda tą pat ką prekybos centrai. Tik kitų firmų, brangiau.
Jam labai norėjosi tai pamatyti. Jau nekalbant apie tai, kas ten perka? Kokie žmonės apsipirkinėja už Miesto?
Įsidrasinęs paklausė Korgės, ar negalėtų kartu su juo pavažiuoti iki tokios parduotuvės ir Korgė – greičiausiai dėl apsvaigimo – sutiko.
Štai kodėl sekmadienį nenuėjo į darbą. Štai kodėl sužinojo kai ką, kas apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis.
