2066: Transportas

XXI a. pirmoje pusėje aplinkos tarša pasiekė tokius mastus, kad tolesnis šios problemos ignoravimas galėjo sukelti ekologinę katastrofą.

Nors buvo ir svarbesnių priežasčių – pasaulinis mobilumas sukėlė teritorijų valdytojams bėdų, apie kurias niekas nebuvo pagalvojęs. Rasių bei tautų maišymasis vertintas itin pozityviai ir Valdžios veiksmais skatintas, tačiau greitai pastebėta, kad tapo beveik neįmanoma tipizuoti piliečių elgesio. Negalint tipizuoti, valdymo procesas sudėtingėjo ir augo masinių neramumų rizika.

Ypač po to, kai pasaulį sukrėtė rimta finansų krizė, iš daugumos piliečių atėmusi namus bei pajamas. Socialinė atskirtis pasiekė tokias aukštumas, kad sąžiningai turėjo būti įvardinama socialine praraja.

Beveik visas pasaulio kapitalas atsidūrė kelių procentų piliečių rankose, o likusi dalis glaudėsi skurdžiuose butuose arba netgi gatvėse. Nemokamo mokslo nebebuvo, tad daug vaikų negalėjo pradėti lankyti mokyklų. Piliečiai siuto.

Paskolomis pagrįsta sistema buvo įteigta kaip vienintelė teisinga, dauguma piliečių turėjo paskolų trisdešimčiai metų į priekį, tačiau nė karto nesusimąstė, jog gali nepajėgti  atsiskaityti bankams. Nuolatinės infliacijos sąlygomis atrodė, kad finansiniai įsipareigojimai kasdien mažėja, tad kas galėjo patikėti, jog ateis diena, kai pajamos sumažės dešimtimis kartų, o paskolos liks kokios buvę? Piliečiai keikė Valdžią, o neoficialiai buvo planuojamas perversmas.

Problemą aštrino ir tai, kad pastebėtas religijos įtakos mažėjimas piliečių valdymui – visokių tikėjimų katile buvo sunku pasirinkti tinkamą strategiją. Katalikiškas pažiūras deklaravę politikai pradėjo pralaimėti rinkimus apylinkėse, kuriose daugumą sudarė musulmonai, musulmoniškas pažiūras reiškiantys politikai pralošdavo ten, kur dominavo katalikai. Politikų padėjėjai turėjo analizuoti ne tik rinkėjų amžiaus grupes, rasinę priklausomybę bei pajamas, bet ir religines pažiūras.

Negana to, esant visuotiniam mobilumui, piliečių pasiskirstymas tapo itin chaotiškas – vienose valstybėse buvo rezidentų perteklius, o kitose – trūkumas. Vasalinės teritorijos tapo nebenaudingos, nes jų rezidentai vykdavo į imperines teritorijas, kuriose galėjo uždirbti daugiau.

Esama pasaulio tvarka negalėjo būti pavadinta kitaip kaip betvarke, dėl ko reikėjo iš esmės peržiūrėti tolesnes piliečių valdymo strategijas. Valstybės grįžo prie senos vizų sistemos, dauguma rezidentų buvo įpareigoti vykti į savo kilmės teritorijas, sienas ėmė saugoti ginkluoti pareigūnai, tačiau to neužteko.

Vienas jaunas ministras neoficialaus pasitarimo metu pusiau juokais mestelėjo „žmonės važiuos, kol galės važiuoti“. Tuo metu jis dar nenumatė, kad vėliau taps vienu įtakingiausių pasaulio lyderių, o jo sąmojis – nauja valdymo strategija.

Piliečių mobilumą nuspręsta apriboti paprasčiausiu būdu – padidinant kelionių kaštus tiek, kad dauguma nebegalėtų sau to leisti.

Atitinkamai paskatinus verslo subjektus, lėktuvo bilietų kainos per kelis mėnesius pakilo kelioliką kartų, o lengvieji automobiliai apmokestinti tokiais tarifais, kad atsirado skelbimų, siūlančių mašinas dovanų.

Užteko vos kelių metų ir kelionės lėktuvais tapo tik elitui ir aukštesniajai biurokratijai prieinama prabanga, o automobilius turėjo tik pasiturintys piliečiai.

Kas geriausia, galimybės keliauti eliminavimas išsprendė kone visas valdymo problemas – buvo galima užtikrinti piliečių buvimą tam tikroje teritorijoje, sumažinti jų pajamas ir užtikrinti lojalumą Valdžiai.

Siekiant sukurti gero gyvenimo iliuziją, pristatyta daug daugiabučių, pilnų mažų menkaverčių butų, o įmonėse sukurtos darbo vietos, kuriose mokamų algų užteko apmokėti maistui bei mokesčiams už tuos butus.

Nors dauguma piliečių dirbo beprasmius darbus, o gaunamų pajamų užteko tik maistui ir buto sąskaitoms padengti, tačiau nepasitenkinimo nebuvo, nes dėka gyvenimo ekspertų tai buvo laikoma auksiniu standartu.

Galų gale, ko dar galėjo norėti visiškai izoliuotas ir iki bioroboto nubukintas pilietis, besikeliantis dar tamsoje tam, kad padarytų darbą, kuris vėliau bus ištrintas ir kurį kitą dieną turės daryti iš naujo?

Valdžia mėgo daryti tam tikrus socialinius eksperimentus, pvz. sekretorėms duodavo spausdinti vis tą patį tekstą. Dešimtmečiais. Reta kuri išdrįsdavo apie tai kam nors užsiminti ir tai daugiausia buvo XXI a. pirmoje pusėje. Vėliau žmonės įprato daryti tai, ką reikia daryti, jei nori kokiu nors būdu išgyventi.

Savaime suprantama, jie nežinojo, ką reiškia būti Izoliuotam – tačiau ir nenorėjo sužinoti.

XXI a. antroje pusėje daugumai vaikų skrydis lėktuvu buvo tokia pat svajonė kaip XXI a. pirmos pusės vaikams – skrydis į Marsą. O kelionė privačiu automobiliu buvo laikoma didžiausiu prestižu.

Eilinis pilietis namo ar į darbą trenkdavosi senutėliu, prastai išplanuotu metro, dėl ko gana trumpi atstumai buvo įveikiami per kelias valandas. Absoliuti dauguma nepažinojo miesto – pasivaikščiojimams neturėjo laiko, o ir galimybių buvo mažai – kone kiekvieną daugiabutį ar jų kvartalą juosė aukštos tvoros, viešų rekreacinių zonų miestuose nebebuvo.

Pramogas siūlė prekybos centrai, tiesa, mokamas, dėl ko tuo naudojosi ne itin didelis piliečių skaičius.

XXI a. antros pusės didžiausias atradimas buvo tai, kad suvarius žmones į fiziškai apribotą teritoriją, iš kurios jie negalėtų išeiti ir kurioje gyventų kartu su panašios padėties subjektais, šie žmonės laikys savo situaciją priimtina – ypač, jei jiems tai pasakys koks nors ekspertas.

Niekas taip patikimai nesukontroliuoja minios kaip regimybė, jog kitaip būti negali.

2 atsakymai į “2066: Transportas”

  1. Gimusiam 1965-taisiais 1/6 pasaulio dalyje tai labiau primena 1976-tuosius,kuriuose gyvenau aprašomoje sistemoje,o ne 2066-tuosius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *