Apie vaikų gyvenimus žlugdančią tėvystę ir ją skatinančią žurnalistiką

Lietuvos žiniasklaida socialine prasme galėtų būti vertinama kaip narkotikų prekeivis, nes dalykai, kurie turėtų būti vertinami išimtimai neigiamai, dažnai pateikiami kaip tam tikros siekiamybės ar net herojiškumo pavyzdžiai – „imk švirkštą ir bus smagu”.

Tas itin dažnai matyti straipsniuose, kuriuose nagrinėjamos asocialios tėvystės problemos. Tiesa, iš tų straipsnių asociali tėvystė atrodo kaip pavyzdinga tėvystė.

Pavyzdžiui, istorija apie šeimą su 9 vaikais, iš kurių vienas susirgo vėžiu. Nors nekvestionuoju teisės aukoti sergančiam vaikui, bet… ką tie tėvai galvojo, gimdydami šitiek vaikų? Tokiomis sąlygomis? Kai nei vienas neturi normalių pajamų? Ir kodėl vienam iš vaikų susirgus šeimos maitintojas nusprendė mesti darbą, jei vaiko motina – bedarbė? Kaip jie rūpinsis sergančiuoju ir kitais vaikais, jei nei vienas iš tėvų nedirbs?

Be to, straipsnyje teigiama esą atžalos mylimos, kartu išvardijant, jog nei vienas iš vaikų nėra buvęs pas stomatologą, o 15 – metis sūnus jau bando savarankiškai užsidirbti ir dar šeimai padėti. Kas šiuo atveju rūpinasi vaikų teise į sveikatą ir išsilavinimą? Kas laukia to penkiolikmečio, kuris dėl darbo neįgis tinkamo išsimokslinimo ir bus nekonkurencingas darbo rinkoje? Arba kodėl vaikai nevedami pas stomatogą, nors tokios medicinos paslaugos nepilnamečiams teikiamos nemokamai?

Negana to, iš nuotraukų matyti ne tiek baisus skurdas, kiek baisus apsileidimas.

Tačiau nei vienas iš šių klausimų nenagrinėtas, nušviečiant istoriją taip herojiškai, tarsi tie 9 vaikai būtų iš dangaus pabirėję, o tėvai sąžiningai plušėtų, siekdami juos visus išmaitinti.

Ne mažiau klausimų sukelia ir straipnis apie vienos motinos vargus, siekiant išsaugoti motinystės teises. Nuo pat pirmųjų eilučių ėmė kankinti nuojauta, kad be priežasties vaiko teisių apsaugos tarnyba tų vaikų atimti nesugalvojo. Juk Lietuvoje vaikų namai ir taip perpildyti. O ir motinos paaiškinimai pateikė daugiau klausimų, nei atsakymų, tarkim, ji iš esmės pripažino, jog kelis mėnesius neįsileido į namus mokytojų, nes… bijojo.

Ar baimė yra pateisinama priežastis nelavinti savo vaikų? Ir ar ta baimė – racionali? Ką gali padaryti mokytojai?

Nors straipsnis parašytas išimtinai šališkai, perteikiant vien tik motinos subjektyvią poziciją ir teisinant bet kokius jos sprendimus, bendras vaizdas daugiau, nei liūdnas – trys genetinėmis ligomis sergantys vaikai, kurie nelanko mokyklos ir greičiausiai niekados neturės pilnaverčio gyvenimo. Netgi ne dėl tų ligų, o dėl to, kad jiems nesuteikta galimybė lavėti, tapti savarankiškais, įgyti socialinių įgūdžių.

Ir viskas dėl motinos… baimių. Kurioms joks logiškas paaiškinimas nepateiktas. Tik užuominos, kad ji kažko bijo, jai kažkaip nepavyksta sutarti su socialinėmis darbuotojomis, gydytojais ir t.t. ir pan.

Iš kitų straipsnių matyti, kad mamytė iš labdaros gyvena jau ne pirmi metai, šiuo tikslu ji netgi įsteigusi labdaros ir paramos fondą. o vaikų tampymas po užsienį yra labiau priemonė gauti pinigų ir dėmesio, nei realus poreikis. Taigi kas ji iš tikro – rūpestinga mama, kovojanti dėl savo vaikų gerovės, ar sumani verslininkė, gyvenanti… iš savo vaikų negalios?

Žaibas triskart į tą patį medį netrenkia, taigi, akivaizdu, kad kažkuris iš tėvų turėjo genetinių problemų. Atsižvelgiant į tai, kad ketvirtas vaikas nuo kito vyro gimė sveikas, tikėtina, kad šiomis problemomis pasižymėjo buvęs sutuoktinis.

Bet kokia mylinti motina vieną po kito gimdytų neįgalius vaikus? Šito klausimo niekas neuždavė. Kaip ir to, kokių buvo imtąsi priemonių, kad nustatyti galimas rizikas ir jas kiek įmanoma mažinti.

Greičiausiai jei ne nesėkmingai baigęsi santykiai, ketvirtas vaikas taip pat būtų buvęs su negalia.

Be kita ko, anksčiau minėtame straipsnyje neteisingai tvirtinama esą butas padalytas netinkamai, nes jį turėjo dalyti į tiek dalių, kiek jame gyvena asmenų. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad vaikų ir tėvų turtas atskirtas, t.y. vaikai neturi teisės į tėvų turtą. Skiriantis turtas dalijamas tarp sutuoktinių, o ne tarp jų ir jų vaikų, kaip neteisingai aiškinama straipsnyje.

Šis Lietuvos Respublikos teisei prieštaraujantis teiginys panaudotas kaip priemonė sustiprinti įtaigą esą motina „kenčia nuo sistemos” ir turi priežasčių nepasitikėti Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri „neapgynė teisės į būstą”.

O kokie realūs žalingi vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmai minimi? Jokie. Motina nepasitiki sistema, nes jai atrodo, kad ji bloga. Jai atrodo, kad jos vaikams nereikia draugų, mokslų, socialinio gyvenimo. Užtenka to, kad ji negeria, nerūko ir valgyti padaro. Ar tikrai tik to užtenka atsakingai tėvystei? Ar tėvystė visgi – visapusiškas vaiko ugdymas, leidžiantis jam integruotis į visuomenę?

Pasak ponios Daivos, tėvystė – tik maistas ir tvarkingi namai. O pasak Jūsų? Ar pritariate, kad vaikus galima izoliuoti nuo pasaulio ir tyliai ramiai gyventi iš jiems skiriamų pašalpų?

Ir tai vos kelios istorijos, kai tėvų piktnaudžiavimas yra daugiau, nei akivaizdus, tačiau pateikiamas kaip pasiaukojimas ir dorybė.

Ar XXI a. Lietuvoje, Europos Sąjungos valstybėje narėje, toleruotinos situacijos, kai vaikai nėra ugdomi, negauna tinkamo maisto, medicinių paslaugų, elementarių buities ir higienos sąlygų? Manau, kad ne. Tai kodėl tėvai, kurie neužtikrina vaikams augti būtinų sąlygų, pateikiami kaip didvyriai? Dėl labdaros?

O kam ta labdara skiriama? Vaikams, kurie kažkurį laiką gal  ir pagyvens geriau, bet po to turės grįžti į varganą kasdienybę, ar tėvams, kuriems tai sudaro sąlygas gyventi vaikų sąskaita? Ir kur yra ta riba, kai aukos negali išspręsti problemos? Aš manau, kad ji yra ten, kur tėvystė pasireiškia iš esmės asocialiai, t.y. tėvai ilgą laiką nesugeba pasirūpinti savo vaikais, neužtikrina jiems galimybės mokytis ar gydytis, bendrauti su kitais vaikais, turėti pakenčiamas buities sąlygas ir pan.

Aš galiu suprasti auką šeimai, kuri netikėtai prarado pajamų šaltinį arba kurią ištiko kitokia neganda (liga, gaisras ir pan.). Bet nesuprantu aukų šeimoms, kur akivaizdu, kad tik valstybės intervencija gali nors kažkiek pagerinti vaikų gyvenimą, nes tėvai elementariai nesuinteresuoti rūpintis savo vaikais arba nesupranta, kaip tai daryti.

Abi istorijos yra absoliučiai netinkamos tėvystės pavyzdžiai, kur vienu atveju rūpintis vaikais trukdo tinginystė arba menki socialiniai įgūdžiai, o kitu galbūt požiūrio ar sveikatos problemos. Nei vienu iš tų atvejų labdara vaikų gyvenimo ilgam pagerinti negali, nes būtent tėvai yra savo vaikų gyvenimų griovėjai.

Taigi, paklausiu dar kartą – ar tikrai mes skatiname tokią tėvystę?